Kovo viduryje Armėnija ir Azerbaidžanas paskelbė apie parengtą pasirašyti susitarimą dėl taikos ir tarpvalstybinių santykių užmezgimo. Po dviejų savaičių Seimo tarpparlamentinių ryšių su Armėnija ir Azerbaidžanu grupės kartu pareiškė, kad palankiai vertina derybų dėl šio susitarimo pažangą.
Apie kokią čia pažangą kalbama?
Šalims prireikė ketverių metų šiam projektui parengti. Formaliai – tai dvišalių santykių klausimai, derantis dėl teritorinių pretenzijų, ieškinių tarptautiniuose teismuose atsisakymo, trečiųjų šalių stebėtojų ir taikos misijų atšaukimo, teritorinių koridorių. Kitaip tariant, susitarimas yra apie tarpvalstybinių santykių normalizavimą.
Iš tikrųjų, Armėnijai – tai jos išlikimo klausimas. Azerbaidžanui – tai galimybė tvirtinti savo regioninę galią. Tarptautinis kontekstas čia ypač svarbus.
Armėnijai reikėjo laiko sušvelninti karinių pralaimėjimų Azerbaidžanui pasekmes. Jerevanas prabilo apie kryptį arčiau Europos Sąjungos ir toliau nuo Rusijos, ėmėsi ieškoti sąjungininkų jai įgyvendinti, bet susidūrė su galios tikrove, kurią lėmė Baku. Vašingtonui pradėjus derėtis su Maskva dėl Ukrainos, Jerevanas tai įvertino kaip Rusijai atsiveriančią galimybę skirti daugiau dėmesio savo įtakai Pietų Kaukaze plėsti.
Armėnija apsisprendė nuolaidoms: dėl Konstitucijos keitimo referendumo, ieškinių tarptautiniuose teismuose atsisakymo, ESBO Minsko grupės, buvusios pagrindine tarpininkavimo tarp dviejų šalių platforma, išformavimo, trečiųjų šalių pajėgų buvimo pasienyje pašalinimo ir kt.
Premjeras Nikolas Pašinianas aiškina, kad tai – ne kapituliacija, o naujos geopolitinės tikrovės diktuojami kompromisai, atsisakant „istorinės Armėnijos“ koncepcijos, bet per susitarimą su Azerbaidžanu atveriant sieną su Turkija, per ją – ir su Europa, mažinant priklausomybę nuo Rusijos.
Jerevanas jau yra modernizavęs Margaros perėją su Turkija, galinčia tapti pagrindine Pietų Kaukazo transporto kryžkele.
Turkija neslepia, kad santykių su Armėnija normalizavimas darys Ankarą įtakingesnę Pietų Kaukaze ir yra naudingas skurstančioms jos rytinėms pasienio sritims, todėl sakosi esanti pasirengusi atverti sieną su Armėnija, bet tik kai bus pasirašytas susitarimas su Azerbaidžanu.
Baku neskuba. Priešingai. Atmesdamas Jerevano raginimus pasirašyti susitarimą, Ilhamas Alijevas aštrina situaciją.
Dar visai neseniai grasinęs sunaikinti „armėnišką fašizmą“, dabar jis žeria priekaištus armėnams dėl nevykstančio tranzito su azerbaidžaniečių Nachičevanės eksklavu Armėnijoje ir reikalauja nekontroliuojamo sausumos koridoriaus į jį. Armėnija kaltinama pažeidžianti paliaubas, su Prancūzijos pagalba besiruošianti naujam karui ir kad susitarimas dėl taikos naudingesnis Jerevanui. Pasak Azerbaidžano prezidento, apskritai „pasitikėjimas Armėnija yra artimas nuliui“.
Štai kodėl tarptautinis optimizmas po žinios apie pasiektą susitarimo dėl taikos tekstą pamažu bliūkšta. Aiškėja, kad „pažanga“ Armėnijos–Azerbaidžano santykiuose yra naudos Baku įgyvendinimo forma. Tad visi sveikinimai su pažanga – iš esmės palinkėjimai Azerbaidžanui toliau spausti Armėniją.