Neliberali demokratija – tai reiškiniai, veiksmai ar tendencijos politinėje sistemoje, kurie pažeidžia liberalios demokratijos principus: teisinės valstybės viršenybės, žmogaus teisių, valdžių atskyrimo ar politiko moralinės atsakomybės. Kai šie pažeidimai imami pateikti kaip įprasti, būtini ar „pragmatiški“ sprendimai, visuomenė ilgainiui prie jų prisitaiko. Ir prisitaiko ne todėl, kad tai priimtina, o todėl, kad nebetikima galimybe ką nors pakeisti. Taip pradedame gyventi naujomis, deformuotomis „normalumo“ sąlygomis.
Blanksta ribos tarp to, kas yra priimtina ir kas – nepriimtina. Demokratija žlunga ne staiga, bet ima aižėti tyliai: nusidėvi sąvokos, išsigimsta politinis elgesys, nyksta atsakomybė. Ilgainiui tampa nebesvarbu, kas ir kaip valdo valstybę – svarbiausia tampa gebėjimas manipuliuoti, išlikti valdžioje, išlaikyti įvaizdį, net jei tai griauna pasitikėjimą pačia demokratine santvarka.
Prof. Vytautas Landsbergis neseniai atkreipė dėmesį į vieną šios degradacijos aspektą – viešosios politikos kultūrą. Kalbėdamas apie premjero Gintauto Palucko situaciją, jis pabrėžė, kad politinė kultūra „arba egzistuoja su tokiais komponentais, kaip garbė, sąžinė, padorumas, arba jau nebeegzistuoja.“ Jei neegzistuoja, tai nėra ir ką svarstyti: „Tokiu būdu visuomenė moraliai degraduoja, o kur atsiduria G. Paluckas? Jis atsiduria šitoje visuomenėje, kuriai galbūt viskas tvarkoje, priimtina, ir jai, ir Prezidentui priimtina, ir jo partijai priimtina. Ir klausimų nekyla. Bet turėtų kilti klausimų. Jeigu jų nekyla, reiškia, esame nusipelnę sėdėti tokioje skylėj.“
Tuomet politikai, kurie turėtų būti atsakingumo ir padorumo pavyzdžiai, tampa cinizmo ir atsakomybės vengimo simboliais.
Interesų konfliktai šiandien nebelaikomi etiniu blogiu – tai tik „techninės spragos įstatymuose“. Kuo daugiau kartų jomis pasiteisinama, tuo greičiau jos tampa „normaliomis“ politinėmis praktikomis.
Dar ryškesnis degradacijos pavyzdys – Remigijaus Žemaitaičio vieši antisemitiniai pareiškimai, tautinių mažumų žeminimas ir sąmokslo teorijų sklaida. Anksčiau tai būtų reiškę politinį atsisveikinimą. Dabar – tai vadinama „drąsa“ ar „sava nuomone“. Tokie pasiteisinimai virsta normatyvine gynyba: neapykanta slepiama po žodžio laisvės skraiste, o melas – po „alternatyvios nuomonės“ etikete. Tokie reiškiniai rodo ne tik politinės atsakomybės griūtį, bet ir visuomenės moralinį abejingumą.
Dar blogiau – kai tokie veikėjai tampa valdančiosios daugumos dalimi. Tai rodo, kad šiuolaikinėje politikoje prioritetas teikiamas ne reputacijai, ne valstybės interesams, o trumpalaikiam politiniam patogumui. Koalicijos formuojamos ne pagal programas, vertybes, o pagal galios skaičiavimus. Pasitikėjimas institucijomis griūva, o pragmatizmas peržengia sveiko proto ribas – ima grėsti demokratijos stabilumui, nacionaliniam saugumui ir pačios valstybės prestižui.
Kai politikai, pagauti piktnaudžiavę viešaisiais pinigais, be jokios gėdos grįžta į rinkimus ir dar sulaukia palaikymo, kai kritika laikoma „puolimu“, o įvairovė – „grėsme tautai“, tai rodo viešosios savigarbos nykimą. Leonidas Donskis šį reiškinį taikliai pavadino viešosios savigarbos nykimu. Kai normalu nesugebėti atskirti amoralumo nuo nepatogumo.
Kai tampame politiškai bejausmiai, politinė kultūra netenka ne tik vertybių, bet ir turinio.
Ši būsena lemia, kad iš politinės darbotvarkės dingsta valstybingumo klausimai. Politikos turinį pakeičia imitacija: užuot sprendus realias problemas, politikai kalba tuščiais lozungais, dalyvauja spektakliuose, kur veiksmas svarbus tik kaip viešųjų ryšių žingsnis. Žiniasklaida tampa ne viešosios kontrolės, o įvaizdžio formavimo įrankiu.
Šitaip iškraipoma liberalioji demokratija nemiršta per naktį. Ji išsigimsta per nuolatinį „mažų dalykų“ ignoravimą, per tylų sutikimą su nepateisinamais dalykais. Ir kai tai tampa mūsų kasdienybe – kai skandalas nebešokiruoja, kai cinizmas nebepiktina, – tai jau ne tik politikos, bet ir visuomenės moralinės būklės klausimas.