Neseniai vertinant mūsų kariuomenės vado supratimą apie liberaliąją demokratiją, teko priminti, jog tai – politinis režimas (politinė sistema), kuriame derinami demokratiniai valdžios rinkimo principai su teisinės valstybės viršenybės, konstitucingumo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, valdžių atskyrimo, politiko moralinės atsakomybės principais.
Liberalioji demokratija – tai politinė sistema, kurioje ne tik vyksta rinkimai, bet ir garantuojamos piliečių teisės bei valdžia apribota įstatymų. Lietuvoje visa tai įtvirtinta Konstitucijoje ir iš jos plaukiančiose įstatymuose. Taip saugoma mažuma nuo daugumos savivalės.
Į tai sureagavo Seimo narys Audronius Ažubalis: „Konstitucinis politinis režimas Lietuvoje – liberalioji demokratija?! Na ko tik neprisigalvojama iš dyko buvimo ar politinės mandrystės. Lietuvos Konstitucijoje – tik apie demokratiją, jokių predikatų – liberalioji ar dar kokia…Predikatas paprastai liudija tam tikrą papildymą/paaiškinimą po jo einančiai sąvokai. Man žodis „demokratija“ savaime su turiniu“.
Pirmiausia, Seimo narys nesupranta, ką reiškia žodis „predikatas“. Predikatas yra teiginys apie subjektą, kas su juo vyksta, kokia jo būsena, o čia jis vartojamas tarsi reiškiantis „priedėlį“. Tačiau „liberalioji“ – ne šiaip gramatinė detalė, o esminis sistemos pobūdį nurodantis elementas.
A.Ažubalis remiasi formaliu Konstitucijos skaitymu. Taip galima būtų „įrodyti“, jog Lietuva neturi rinkos ekonomikos sistemos, nes šie žodžiai taip pat nekartojami tiesiogiai.
Demokratija „savaime su turiniu“ – tai tiesioginė demokratija, minios tironija (mob rule), kitaip tariant, daugumos diktatūra. Štai kodėl, pavyzdžiui, JAV tėvai-kūrėjai vengė demokratijos sąvokos, naudojo „Respubliką“, kurioje piliečiai išrenka atstovaujamą valdžią, konstituciškai apribotą ir padalintą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Tokiu būdu saugant mažumą nuo savivalės.
Demokratiją „savaime su turiniu“ iškilus akademinio pasaulio atstovas yra apibūdinęs ir taip: „Demokratija yra grindžiama liaudies arba demoso legitimacija. Jeigu demosas pritaria, jeigu demosas legitimuoja gali būti toks mūsų akimis visiškai nevykęs demokratinis pasirinkimas kaip Rusijoje.“ Kad ir nevykęs pasirinkimas, Rusijoje irgi yra liaudies legitimuota demokratija.
Tada buvo žengtas dar vienas žingsnis, teigiant, kad Irane (ir Baltarusijoje) yra demokratija, bet neliberali: „Lietuva yra liberalioji demokratija, o Iranas (Baltarusija) tik demokratija. Ten vyksta rinkimai ir tai yra demokratinė valstybė. Lietuva yra liberalioji demokratija, o Iranas (Baltarusija) yra tik demokratija.“
Deja, tai jau pakvipo pilnu absurdu, griaunančiu bet kokią sveiko proto diskusiją apie tai, kas šiuolaikiniame pasaulyje yra demokratija
Todėl demokratija be predikatų politiškai pavojinga, kadangi naikina politinę tikrovę. Demokratija „savaime su turiniu“ reiškia demokratiją Šiaurės Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, Viktoro Mihajaus Orbano „neliberalios demokratijos“ Vengrijoje, Putino „valdomos demokratijos“ Rusijoje.
Kalbant apie politinius režimus, demokratijos sąvoka reikalauja paaiškinimo, nes be jo ji tampa manipuliacijos priemone. Prieš liberaliąją demokratiją dažniausiai kyla tie, kurie svajoja apie laisvesnes rankas mažinant laisvę ribojančias institucijas, didinant kontrolę ir peršant vienintelę teisingą nuomonę.
A.Ažubalio teiginys, kad Konstitucijoje nėra demokratijos „predikatų“, todėl esą negalima teigti apie liberaliosios demokratijos veikimą Lietuvoje, liudija apie paviršutinišką politikos, joje vartojamų sąvokų supratimą arba sąmoningą bandymą iškreipti politinę tikrovę.
Dar kartą. Liberaliąja demokratija apibrėžiama politinė sistema, kuri grindžiama ne tik daugumos valia, bet pirmiausia yra teisinė valstybė: pagarba mažumai per teisių apsaugą, taip saugant ją nuo politinės savivalės, valdžios padalijimas, žodžio ir spaudos laisvė, mažumų teisės.
Tai fiksuojama Lietuvos Konstitucijoje – „Lietuvių tauta […] siekdama […] teisinės valstybės“ – ir ar tai nėra mūsų politinės sistemos pagrindas?
Jei A. Ažubaliui „liberalioji demokratija“ skamba per daug „mandrai“, prisiminkime, kad Lietuvoje liberaliąją demokratiją (konstitucinę demokratiją, teisinę valstybę) kūrė ne tik liberalai, bet ir konservatoriai, ir socialdemokratai.
Atsisakymas įvardyti režimą kaip „liberalųjį“ gali būti nesąmoningas, norimas, bet viešai neeksponuojamas simptomas mylėti V. Orbaną, pateisinti neliberalų valdymą, nes tai pašalina žmogaus teisių, nepriklausomos žiniasklaidos, teismų ribojimus valdžiai.