„Ar vis dar reikia kovoti už žmogaus teises Lietuvoje?“ (moderatorius M. Gailius, dalyviai: E. Gentvilas, L. Šedvydis, J.Paužaitė-Kulvinskienė, M. Kukaitis).
Žmogaus teisės – esminis liberaliosios demokratijos elementas. Kaip Lietuvoje tos teisės suvokiamos ir kokie iššūkiai kyla jų užtikrinimui?
Kur judame pirmyn?:
a) Ekonominės/socialinės teisės – akivaizdi pažanga; neįgaliųjų teisės – ne tik deklaratyviai, bet ir praktiškai (asmeninis asistentas ir pan.);
b) institucijos veikia, nepriklausomi teismai, advokatūra, valstybės garantuojama teisinė pagalba.
Kur stringame?:
a) „minkštosios“ teisės (saviraiška, susirinkimai, mažumų teisės): visuomenėje – dideli skirtumai, daliai žmonių jos „nematomos“;
b) LGBTQ+: dekriminalizacijos laikai – praeitis, bet tolesnis teisinis progresas vangus (partnerystė/civilinė sąjunga – politiniai vingiai);
c) religinės bendruomenės: Romuva, Jehovos liudytojai – formalūs barjerai ir delsimas;
d) migracija/prieglobstis: sprendimai, kurių pasekmė – žmonių grąžinimas į pavojų; prieiga prie gynybos (pvz., filmuojami advokato ir sulaikytojo pokalbiai) – teisės standartų kolizijos;
e) romų bendruomenė: ES rekomendacijos yra, bet įgyvendinimas selektyvus; „nemadinga“ tema;
f) perreguliavimas: teisinės džiunglės (tūkstančiai teisės aktų) silpnina aiškumą ir pasitikėjimą.
Konceptualiai kalbant:
a) nėra „aukštesnių“ ir „žemesnių“ teisių (vidinės hierarchijos) – jos horizontalios, o realybėje balansuojamos konkrečiuose konfliktuose;
b) valstybė kaip garantas, bet neretai ir pažeidėjas – todėl svarbiausia ne nauji šūkiai, o taikli įgyvendinimo praktika;
c) „Teisių suvokimo indeksas“: problema ne tik teisėje, bet ir požiūriuose (pvz., mirties bausmės, autoritarizmo „paklausa“);
d) Konstitucija: siūlyta idėja periodiškai peržiūrėti (pvz., neveiksnumo samprata), bet dauguma pabrėžė – svarbiau nuoseklus taikymas, o ne nuolatinis perrašymas.
Politinė realybė (praktika): pvz., partnerystė/Civilinė sąjunga: ankstesnis projektas įstrigo; po KT išaiškinimų atverta erdvė civiliniam reguliavimui, tačiau kursas priklausys nuo koalicijos derybų, kuriose „rengiamas naujas konceptas ir nėra aišku, ar jis „dengs ir gal kai kur daugiau“, ar „pakryps“ į siauresnį modelį.
Siūlymai:
a) Stabilesnė teisėkūra – jokių „paskutinės minutės“ reformų; „one in–one out“ (priimi naują reguliavimą– panaikini ankstesnį/ankstesnius;
b) žmogaus teisių poveikio vertinimas kiekvienam projektui ir tikras dialogas su ekspertais/NVO ir pan.;
c) įgyvendinimas ir deklaracijos: depolitizuoti religinių bendruomenių pripažinimą; užtikrinti konfidencialią teisinę gynybą sulaikytiesiems;
d) migracija ir prieglobstis – sprendimai, negrąžinantys žmonių į persekiojimą, taip pat aiškios atskaitomybės grandinės;
e) romų įtrauktis: „strategijos“ – į konkrečius, matuojamus būsto/švietimo pasiekiamumo veiksmus su biudžetu;
f) visuomenės sąmoningumas – daugiau aiškinimo ir mažiau tik-tok politikos; žmogaus teisės – ne „mažumų skyriaus“ tema, o bendra taisyklė visiems.
Apibendrinimas:
Reziumuojant, Lietuva turi veikiančias institucijas ir per 35 metus padarė didelę pažangą, bet žmogaus teisės nėra „baigtas projektas“: daug kas stringa ne tekstuose, o įgyvendinime, politiniame populizme ir visuomenės požiūriuose.
Nepaisant pažangos žmogaus teisių srityje, vis dar pastebimos sisteminės problemos, pvz., ilgalaikis žmogaus sekimas, žmogaus teises peržengiantis video/vaizdo kamerų naudojimas, vadinamasis skaitmeninis saugumas ir kt. Tam turi būti keičiami įstatymai, pvz., Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Apskritai pastebima, veikiausiai, iš Lietuvos Konstitucijos plaukianti tendencija – daugiau dėmesio valstybei, o ne piliečiui, jo orumui ir teisėms. Pasipriešinimas valstybinių galių plėtrai – ir toliau turi būti liberalų pirmaeiliu uždaviniu. Didėjanti asmens priklausomybė nuo valdžios jo ekonominės padėties požiūriu neišvengiamai didina jo priklausomybę nuo valdžios ir visais kitais požiūriais, tame tarpe ir žmogaus teisių srityje. Teisių gynėjai visada truputį „disidentai“ (Donskis) – ir taip turi būti. Lietuva ne Vengrija ar Sakartvelas, bet atsipalaiduoti pavojinga: laisvė gyva tiek, kiek ją kasdien praktikuojame ir giname.
Daugiau:
Instituto „Liberalis“ Liberalūs pokalbiai „Panaikintas privatumas. Ar įsigalios masinis žinučių sekimas?“ su EP nariu P. Auštrevičiumi, Advokatų tarybos pirmininku M. Kukaičiu, Jaunimo tarybos nare A. Dromantaite ir J.Vitkausku bei prof. R. Lopata https://www.youtube.com/watch?v=zczrsD24mqI.