„Kada pasitikėsime mokytojais tiek, kad nebereikėtų egzaminų?“ (moderatorius A. Lašas; dalyviai: S. Kairys, R. Petrauskas, D. Žvirdauskas, I. Žalėnienė)
Kaip stiprinti pasitikėjimą mokytojais ir atnaujinti švietimo sistemą?
Pagrindinės tezės:
Ne „egzaminai prieš mokytojus“ – pasitikėjimas ir mokytojais, ir egzaminais. Šie turi matuoti tai, ko iš tikro siekiame ugdyme, o mokytojams reikia daugiau galios ir paramos.
Egzaminų turinys ir forma: turi keistis nuo „popierius–pieštukas“ ir faktų atkartojimo link kompetencijų: kritinis mąstymas, teksto supratimas, matematinis mąstymas, istorinių procesų atpažinimas, tyrinėjimas, projektai.
Stabilumas ir skaidrumas: taisyklės – iš anksto ir be „paskutinės minutės“ korekcijų (š. m. „+10 balų“ istorija – nebekartotina).
Mokytojų rengimas ir palaikymas: ne valandėlės, o sisteminė investicija keičiant mąstyseną į kompetencijomis grįstą ugdymą.
Mažiau biurokratijos ir egzamininimo naštos mokykloms: egzamino vykdymą gali perimti išoriniai vykdytojai/proktoriai.
Universitetų ir mokyklų sąsaja turi stiprėti: ankstesnis kontaktas, aiškesni signalai abiturientams.
Kur nuomonės išsiskyrė?:
Atskirtas „branda vs. stojimas“:
a) atskyrus rizikuotume „dviguba isterija“. Svarbiau pataikyti į turinį;
b) plėsti ankstyvą sąveiką (10–11 kl.), svarstyti sąlyginius priėmimus; LAMA BPO – per daug „skaičiukų žaidimas“;
c) atskirti – svarstytina, bet be staigių judesių;
d) iš esmės pergalvoti VBE, nes dabar mokyklos virsta „egzaminų laikyklomis“, korepetitorių rinka klesti.
Tarpiniai patikrinimai: idėja teisinga, bet dabartinis įgyvendinimas (nelygios sąlygos, spaudimas, net neskaidrumo epizodai) – problematiškas.
Įvardintos sisteminės bėdos:
a) perteklinis testavimas (įskaitant 4 ir 8 kl. privalomas patikras; net atrankas į 1 kl.);
b) nesuderintas turinio atnaujinimas ir vertinimas: programos pakeistos, bet vertinimo sistema ir mokytojų parama – neadekvačios;
c) mokytojų trūkumas ir perdegimas; daug kas renkasi korepetitorystę dėl atlygio/krūvio balanso;
d) nelygybė tarp mokyklų/regionų; tėvai dalį auklėjimo deleguoja korepetitoriams.
Konkrečios idėjos, pasiūlymai:
a) keisti VBE turinį: mažinti schematiškumą (pvz., lietuvių rašinio „teisingos struktūros“ fetišą), daugiau vertinti argumentuotą supratimą.;
b) „Brandos darbas“/portfelis ir procesinis vertinimas per kelių metų laikotarpį;
c) platesnis dalykų spektras – daugiau (net ir bazinio lygio) dalykų egzaminų, kad neužsidarytų pasirinkimų langai;
d) išoriniai vykdytojai egzamino procedūrai (UK praktika), kad mokyklos galėtų tęsti ugdymą;
e) rodiklių sistema (anoniminė stebėsena per OECD logiką) mokyklų kokybei ir priemonių poveikiui vertinti.; universitetų „ankstyvi signalai“: tarpinių rezultatų įskaitymas, sąlyginiai priėmimai, daugiau gyvos atrankos už LAMA BPO ribų (užsieniečių priėmimo patirtis jau yra);
f) tėvų vaidmuo – pasitikėjimas yra trišalis (mokinys–mokytojas–tėvai). Tėvai turėtų mažiau deleguoti „namų darbus“ korepetitoriams ir labiau dalyvauti vaiko mokymesi.
Optimizmas švietimo sistema:
a) Lietuva gebėjo per pandemiją greitai persijungti į nuotolinį mokymą;
b) studentai labiau pasirengę diskutuoti ir reikšti mintis;
c) ekonominiai rezultatai rodo, kad „vamzdžiu“ vis dėlto teka veikiantys ugdymo rezultatai – bet sistemą dar galima gerokai nuoširdžiai sukalibruoti.
Tolimesni žingsniai (siūlymai):
a) patvirtinti 3–5 prioritetines kompetencijas (teksto/matematinis mąstymas, kritinis mąstymas, antroji užsienio kalba) ir su jomis suderinti VBE turinį;
b) sukurti vienerių–dvejų metų planą procesiniam vertinimui (brandos darbas/portfelis) ir jį įvesti šalia VBE;
c) įteisinti egzaminų vykdymo išorinį modelį; sumažinti mokyklų logistinę naštą;
d) stop „paskutinės minutės“ pakeitimams: taisyklių/reguliavimų „užšaldymas“ 12 mėn. iki sesijos;
e) paleisti tvarią mokytojų kvalifikacijos programą (ne trumpi mokymai), nukreiptą į vertinimą ir kompetencijų ugdymą;
f) startuoti su ankstyvų signalų pilotu: 10–11 kl. tarpinių rezultatų įskaitymas ir kelių universitetų sąlyginiai priėmimai.
Apibendrinimas:
Reziumuojant, egzaminų nereikia „atmesti“ – juos reikia perprasminti. O tikras pasitikėjimas ateis tada, kai vertinimas taps teisingas, nuspėjamas ir prasmingas, o mokytojai – įgalinti ir remiami. Nors daug kalbama apie reformas švietimo sistemoje ir mokytojo prestižą, akivaizdu, kad švietimo sistema yra pastovioje turbulencijoje. Ypač ji jaučiama vadinamųjų baigiamųjų egzaminų laikotarpiais. Siūlyta radikaliau peržiūrėti mokyklose mokymo/ugdymo turinį, akcentuojant kritinį mąstymą, gebėjimą sieti procesus, o ne faktografijos „kalimą“. Kelta mintis, jog galima būtų kai ką perimti iš skandinaviškos patirties. Pvz., skatinant kritinį mąstymą į mokymo procesą įtraukti šachmatų metodologinius aspektus. Vis dėl to išliko atviru klausimas – ar švietimo sistemą reikia ir toliau reformuoti, ar eksperimentiškai, koreguojant laukti vykstančios reformos rezultatų? Pastebėtina, kad diskusija vyko tuo metu, kai dar nebuvo iki galo išaiškėjusios naujos vyriausybės neslepiamas tikslas švietimo srityje – per administracines priemones stabdyti privačių švietimo įstaigų konkurencinius pajėgumus.
Daugiau:
Instituto „Liberalis“ Liberalūs pokalbiai „Švietimo įkaitai: kam skirtos reformos?“ su prof. G. Mažeikiu, „Reitingai“ vyr. redaktoriumi G. Sarafinu, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja R. Gruodyte ir J. Vitkausku bei R. Lopata: https://youtu.be/FAwcZzPiWCA