„Kokią turime Lietuvoje jaunimo politiką ir kas jos laukia?“ (moderatorė A. Dromantaitė, dalyviai: E. Rudelienė, V. Mitkus, I. Marcinkutė, L.K. Vaičiakas.)
Ar jaunimo politika – „tikra“ politika, kaip ji veikia šiandien ir kas toliau?
Pagrindinės tezės:
Jaunimo politika – horizontali: švietimas, socialinis dėmuos, ekonomika, savivalda ir t.t.; negalima jos atskirti nuo „didžiosios“ politikos.
Organizuoto įsitraukimo mažėja: ilgalaikis dalyvavimas NVO traukiasi, daugėja trumpalaikių neformalių grupių ir „projektinių“ iniciatyvų; auga gretos tų, kuriems dirbti/mokytis paradigma nesukelia emocijų.
Regioninė atskirtis: didmiesčiai siūlo daug galimybių, mažesnėse savivaldybėse – „tuščios zonos“.
Politikų dėmesys: jauni rinkėjai mažai balsuoja, todėl jų temos dažnai pralaimi „vyresnių“ darbotvarkei.
Institucinis silpnumas: Seimo Jaunimo ir sporto komisija faktiškai dominuojama sporto temomis; trūksta proaktyvumo jaunimo klausimais, savivaldybių Jaunimo reikalų tarybos – tik patariamosios, be prievolės svarstyti jų pasiūlymus.
Jaunimas – „dabar“, ne vien „ateitis“: balsas turi būti girdimas sprendimuose šiandien.
Reikia realių paslaugų: atviri jaunimo centrai, darbas gatvėje, saugios erdvės.
Pilietiškumo ugdymas: būtinas, bet negalima visko „sukrauti“ mokyklai; savo vaidmenį turi NVO, savivalda, šeima.
Nuolatinis jaunimo temų lobizmas: be pastovaus „kalimo“ jaunimo temos pasimeta (pvz., Konstitucijos pakeitimas dėl kandidatavimo nuo 21 m.)
„Vote16“ (balsavimas savivaldoje nuo 16 m.): a) už – nes tai įgalina, stiprina ryšį su savivalda, ugdo balsavimo įprotį prieš išvykstant studijuoti, b) skeptikai – pirma reikia ženklaus pilietinio pasirengimo šuolio; kitaip rizika, kad tai bus „atsitiktinis“ balsas, toėl reikia „namų darbų“, etapiškumo.
Ką daryti jaunimo politikoje praktiškai:
Sustiprinti darbą su jaunimu: daugiau atvirų centrų, mobilios komandos, darbas gatvėje, tikslinės paslaugos.
Įtvirtinti įpareigojantį jaunimo balsą: peržiūrėti JRT statusą (nuo patariamosios prie prievolės svarstyti/atsakyti), nustatyti minimalias jaunimo konsultavimo taisykles savivaldybėse.
Pilietiškumo ekosistema: aiški, paprasta politikos kalba; pilietinės praktikos (mokyklų–NVO–savivaldos projektai), nuoseklus neformalus ugdymas.
Instituciniai pokyčiai Seime: atskirti jaunimo temų darbotvarkę nuo sporto, užtikrinti proaktyvias klausymų sesijas; svarstyta idėja – ministras be portfelio jaunimui.
„Tiltai“ po mokyklos: „pilkoji zona“ 18–24 – pasiūlyti kelią per studentų atstovybes, „viso gyvenimo“ organizacijas (šauliai, skautai ir pan.) ar partijas – be stigmos „politikuoji“.
Nuolatinis „lobizmas“: jaunimo organizacijoms – kiekvieną sesiją teikti prioritetų paketus partijoms/frakcijoms; partijoms – įtraukti aiškius, pamatuojamus jaunimo tikslus programose.
Šeimos vaidmuo: pvz., formuoti balsavimo įprotį ir politinį dialogą namuose.
Apibendrinimas:
Reziumuojant, jaunimo politika Lietuvoje bus „tikra“ tiek, kiek jaunimo balsas taps įpareigojantis, paslaugos – pasiekiamos, o pilietiškumas – kasdienė praktika, ne vien pamoka. Jaunimo politikoje netrūksta iniciatyvų. Trūksta jų koordinavimo ir aukščiausio politinio dėmesio. Tam turi būti labiau angažuota LR Seimo Sporto ir jaunimo reikalų komisija. Savo ruožtu jaunimo organizacijos turėtų būti suinteresuotos bendradarbiauti formuluodamos ne tik smulkmeniškus, tik vienai ar kitai organizacijai rūpimus klausimus, bet ir keldamos bendras problemas bei jų sprendimų iniciatyvas.
Daugiau:
Instituto „Liberalis“ Liberalių diskusijų klubas „Kokią turime Lietuvoje jaunimo politiką ir kas jos laukia?“ https://www.youtube.com/watch?v=WNu0X4UX7To