Daug kalbame apie Lietuvos ekonominį konkurencingumą ir jo didinimą kaip strateginę valstybės perspektyvą, užtikrinančią ir nuoseklų biudžeto augimą. Tai siejame su mokesčių sistema, ekonomikos struktūra, inovacijomis, investicijomis, teisine aplinka apskritai ir verslui konkrečiai, darbo rinka, švietimo sistema, regionine plėtra, socialine atskirtimi ir t.t. Visos jos – svarbios. Bet ar yra pagrindinės sritys, kurios duotų postūmį realiam proveržiui stiprinant konkurencingumą, pvz., didesnis užimtumas, ryžtingesnė kova su šešėliu, darbo našumo didinimas?
(Moderatorius: Instituto „Liberalis“ direktorius R. Lopata; įžanginis pranešimas: „Investuotojų forumo“ valdybos pirmininkas R. Valiūnas; dalyviai: LR Seimo vice-pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, LR Seimo pirmininko patarėjas ekonominiais ir socialiniais klausimais G. Černiauskas, „Eika Group“ Valdybos pirmininkas R. Dargis, LR Seimo narys, liberalas S. Gentvilas, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis).
Pagrindinės tezės:
Lietuvos ekonominę raidą po įstojimo į ES galima vadinti sėkmės istorija (pagal perkamosios galios pariteto BVP 1-am gyventojui Lietuva 34-a pasaulyje (55 995 USD), lenkdama Estiją, Latviją, Lenkiją ir kt.; turime tris pasaulinius brendus ir pan.).
Problemos, neigiamai įtakojančios ir galinčios šį ekonominės raidos vektorių stabdyti ir keisti:
a) geopolitinė aplinka;
b) politikų siekiai užtikrinti socialinę lygybę ir valstybės raidos modelis – „globos“ ar „veiklos“;
c) sustojusios plyno lauko investicijos (vos 1-a per trejetą metų);
d) didėjantis disbalansas tarp „išeinančio“ ir „ateinančio“ į Lietuvą kapitalo pirmojo naudai;
e) biurokratinė našta, kurią galima įvardinti ir skaičiais, ir pavyzdžiais – iš RRF 2021-2027 m. numatytos 1,6 mlrd. eurų – „įsisavinome“ 50 milijonų?; statykime objektus gynybai be leidimų, o kitose sektoriuose leidimus toliau „vilkiname“ ar sukėlus skandalą sprendžiame vienasmeniškai, vyriausybės vadovo lygiu?;
f) užsienio politika atsieta nuo ekonominės politikos;
Kaip pasiekti penketuką labiausiai išsivysčiusių ES šalių, apie kokį proveržį kalbame, kokiu būdu jo siekti?:
1) Didesnio užimtumo (Lietuvoje dirba 75% gyventojų, kurių amžius nuo 20 iki 65 m.) didinimas ir nedarbo mažinimas per:
a) socialinę politiką, keičiant socialinių pašalpų sistemą, kuri skatintų grįžti į darbo rinką, o ne gyventi iš pašalpų, taip pat leistų vykdyti kontroliuojamą darbo migracijos iš trečiųjų šalių politiką;
b) per Užimtumo tarnybos reformavimą: atskirti socialinius klientus (užimtumo tarnyba neturi būti socialinės šalpos tarnyba) nuo darbo rinkos klientų (Joniškio savivaldybės pvz.). „Darbas, dirbti LT visuomenėje – vertybė“. Subsidijuoti tam tikras darbo vietas, kurios skatintų būti darbo rinkoje.
c) investicinės aplinkos gerinimą ir investicijų pritraukimą regionuose; reikia dirbti su esamais, LT investuotojais, sprendžiant jų skolinimosi kaštų mažinimo klausimus;
d) kapitalo pritraukimą investicijoms per LT piliečių lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose (18 mlrd. eurų) „įdarbinimą“ – sukurti tam instrumentus, kurie leistų, pvz., gyventojams užsidirbti 2 %, o LT įmonėms augti;
e) debiurokratizacija/dereguliacija – M. Draghi raportas ES ir Lietuvai. Kokias išvadas padarėme veiksmuose? Pvz., vienas naujas draudimas, dešimt panaikintų?
f) reemigracijos (vien 2025 m. grįžo apie 17,5 tūkst. LT piliečių) skatinimą ir (re)integracijos politiką su švietimo, socialinių paskatų, sveikatos ir pan. dėmenimis, pvz., „pilnai“ funkcionuojančios išeivijoje lietuviškos mokyklos (?) – parlamentinių partijų susitarimas dėl reemigracijos/reeintegracijos politikos;
g) kontroliuojamos migracijos politikos vykdymą – dar 2023 m. birželio 15 d. LR Seimo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos demografijos politikos ateities (https://www.e-tar.lt/portal/fr/legalAct/0be958800b8211ee9978886e85107ab2 , taip pat žr. LR Seimo Ateities komiteto rezoliucija dėl demografijos politikos) ir jose įtvirtintas migracijos politikos kryptis ne ignoruoti, o įgyvendinti. Atsakyti galų gale į klausimą – kas formuoja valstybės migracijos politiką?
O plačiau – visos problemos yra horizontalios, ne – sektorinės, tad gal verta ir toliau tęsti diskusijas dėl LR politinio valdymo ir viešojo administravimo konstitucinę reformą – nuo „per ministerijas“ į per Ministrų kabinetus ir „horizontalių“ darbo grupių/agentūrų struktūrą;
Papildomai įdarbinant 80 000 žmonių – apie 1 mlrd. eurų įplaukų į biudžetą kasmet.
2) šešėlinės ekonomikos (šešėlinis ekonomikos ir BVP santykis yra 7,4 proc., t. y. 5 920 000 eurų; nesumokomos PVM dalies Lietuvoje aukštas ir siekia 11 – 15 proc.) sumažinimas bent jau iki ES vidurkio:
a) semtis patirties iš Estijos, Latvijos, kurios tai jau padarė;
b) VMI kompetencijų tobulinimas;
c) drastiškesni veiksmai kovoje su korupcija, tikrinant ne tuos, kuriuos lengviausia tikrinti;
Nesumokamos PVM dalies sumažinimas iki ES vidurkio papildytų biudžetą ~500 mln. eurų per metus.
3) produktyvumo augimas – Lietuvoje darbo našumas per valandą sudaro vos 80 proc. ES vidurkio. Pvz., sukuriama per valandą 2 kartus mažiau nei ES vidurkis, 4 kartus mažiau nei Norvegijoje. Tik 13 % uždirba apie 4 000 eurų, o 40 % – tarp minimalios algos ir 2 000 eurų. Be to, kas minėta „1) Didesnis užimtumas“):
a) daugiau dėmesio ir investicijų į aukštą pridėtinę vertę generuojančius sektorius;
b) talentų pritraukimas – mokestinė sistema tapo nepalanki, konsulinės paslaugos (vizos, etc.) – lėtos; viešieji prikimai – nepaslankūs; talentų šeimų klausimas – neišspręstas;
c) švietimo sistemos decentralizacija;
d) privalomoji karo tarnyba kaip socialekonominę raidą skatinantis instrumentas;
e) LT Darbo kodekso įtaka ekonomikos konkurencingumui;
f) lanksčių mokesčių sistema;
g) iš esmės sutariama, kad DI apskritai ir robotizacija, pvz., pramonėje ir paslaugų sektoriuje yra svarbu, bet ką tai reikš „praktiškai“ – klausimas, reikalaujantis atsakymų, tame tarpe ir atsakymo į klausimą, kaip tai įtakos „Darbo kodeksą“?
h) fintechai – nėra skirtumo, kokios pakraipos Lietuvos valdžia, „mes galime padaryti Izraelio stebuklą“, t.y. 10% fintechų įmonių sukuria 50 % BVP, o likusios 90% įmonių – likusią 50 % BVP dalį;
10 proc. našumo augimas reikštų apie 1 mlrd. eurų papildomų pajamų kasmet.
4) Lietuvos politikos turinys, orientacija ir ekonomika – globos ar veiklos valstybė, paternalizmas ar piliečių energijos išlaisvinimas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir LT ekonomikos konkurencingumo vektorius. Jei globos valstybė – tai neįmanoma „pinigais“ padengti dabartinius pažadus, tai ir diskriminacija pagal nuosavybę („valstybinė“ – „privati“), kuri nesuderinama su ekonominės veiklos laisve
ir sąžininga konkurencija, nes viešasis teikėjas gauna „pirmenybę“, vadinamoji neutrali rinka dingsta, o taip de facto mažinamas ir šalies konkurencingumas . Ir tai ypač liečia ne tik sveikatos apsaugos, švietimo, bet ir visus sektorius. Todėl verta svarstyti kaip:
a) „izoliuoti“ tuos politinius veiksnius, kurie peržengia liberalios demokratijos ribas; ši aplinkybė neatsiejama ir nuo LT ekonomikos konkurencingumo klausimo; nepavykstant, opozicijai parengti alternatyvinę šalies raidos programą;
b) suformuluoti ilgalaikes valstybės raidos kryptis: demografijos/migracijos politika ir nacijos struktūra, darbo rinka; švietimas ir dirbtinis intelektas (pvz., matematikos kaip dalyko klausimas ugdymo programose); c) politikos kryptyse galų gale taikyti kaštų ir naudos analizę; d) kokia būtų platforma tartis dėl krypčių, koks čia vaidmuo tenka „LT-2050“, NPP peržiūroms, „Strateginio valdymo įstatymui“?
c) grįžti prie nacionalinių susitarimų žanro gynybos ir kt. klausimais kaip vieno iš galimų modelių politiniam „susikalbėjimui“; ar yra kitų modelių?
d) „greitesnės valstybės“ sprendimuose ir vykdyme – nuo leidimų gamykloms statyti iki vizų talentams atvykti išdavimo.
