„Liberalis“ instituto direktoriaus prof. Raimundo Lopatos pranešimas Liberalų sąjūdžio konferencijoje „Liberaliosios vertybės, Lietuva ir pasaulis“, Molėtai, 2025 m. spalio 10 d.
IŠORINIS PASAULIS. KUR LIETUVA?
„Liberalis“ instituto direktoriaus prof. Raimundo Lopatos pranešimas Liberalų sąjūdžio konferencijoje „Liberaliosios vertybės, Lietuva ir pasaulis“, Molėtai, 2025 m. spalio 10 d.
Suomijos prezidentas Aleksanderis Stubbas neblogai simbolizuoja, kaip gali veikti maža valstybė. Jo kalba paskutinėje JTO Generalinėje Asamblėjoje – pavyzdys, kaip jungiamos akademinės (prezidentas apsigynęs Ph.d. tarptautiniuose santykiuose) ir politinės patirtys. Trumpai apie ją ir joje pateiktą požiūrį į išorinę aplinką.
Pasak A. Stubbo, užsienio politika grindžiama trimis ramsčiais: vertybėmis, interesais ir galia. Lietuviškas kontekstas, kuriame nepaliaujamai ginčijamasi, kas yra vertybinė politika, reikalautų paaiškinti, kad interesai taip pat yra vertybės. T.y. nėra taip, kad vertybės – savyje, o interesai sau.
Paprastai mažos šalies užsienio politikos įrankių rinkinys daugiausia ir yra susijęs su vertybėmis-interesais. Galia – tiek kieta, tiek minkšta – yra didesnių žaidėjų tarptautiniuose santykiuose prabangos reikalas. Bet tai nereiškia, kad mažosios valstybės neturi telkti galios.
Mažesnės šalies galia kyla iš jos gebėjimo bendradarbiauti su kitais. Išmanioji diplomatija suteikia mažesniam žaidėjui bent santykinę įtaką.
Štai JT yra pavyzdys. Dideli žaidėjai turi galią per savo nuolatinę narystę Saugumo Taryboje, mažesni veikėjai gali daryti įtaką tarptautinių santykių svyravimams ir savo užsienio politikai aktyviai dalyvaudami diplomatijos koridoriuose.
Pasaulio tvarka, pusiausvyra ir dinamika keičiasi, panašiai kaip po Antrojo pasaulinio karo.
Po šaltojo karo pabaigos buvusi tvarka baigėsi, bet mes dar nežinome, kaip atrodys naujoji. Prireiks mažiausiai penkerių ar dešimties metų, kol viskas nusistovės.
Tačiau nepriklausomai nuo dydžio kiekviena valstybė turi teisę spręsti, kaip atrodys ta naujoji pasaulio tvarka.
Valstybių vertybės/interesai skiriasi – priklausomai nuo jų geografinės padėties, istorijos, išsivystymo būklės ar kultūros. Nuo to priklauso ir užsienio politika: a) valstybės geografinės padėties; b) turimos galios ir c) valstybės politinės kultūros.
Vis dėlto, yra ir pagrindinės vertybės/interesai, kuriomis tarytum turėtų visi dalytis. Kai kurias svarbiausios iš jų yra bendrai apibrėžtos, pvz., JT Chartijoje. Kur dabar esame?
Pirma, didėja įtampa tarp tų, kurie propaguoja daugiašališkumą – tvarką, pagrįstą teisine valstybe, – ir tų, kurie kalba apie daugiapoliškumą ar transakcionalizmą (mainus).
Yra daug valstybių, tiek didelių, tiek mažų, vykdančių transakcines, daugiavektorines užsienio politikas, siekdamos įvairinti santykius su daugeliu veikėjų, o ne vienytis prie vieno bloko.
Tai gali būti susitaikėliška. Tačiau tai – pateisinama. Viskas priklauso nuo praktinių pasirinkimų. Vertybės/interesai lemia praktinius valstybių pasirinkimus. Ir tai – teisėta. Tokia užsienio politika grindžiama realistiniu galios supratimu. Galia apibrėžia kiekvienos valstybės galimybių ribas.
Tačiau net ir daugiavektorinė užsienio politika turėtų būti grindžiama pagrindinėmis vertybėmis. Be jų užsienio politika galiausiai atsitrenks į sieną.
Antra, galios pusiausvyra slenkasi į pietus ir rytus. Daugelis šalių, ypač Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje tampa arba jau tapo subjektais, turinčiais politinę, kultūrinę galią lemti naujosios pasaulio tvarkos formą.
JT 193-ys narės neprivalo susitarti dėl kiekvienos vertybių smulkmenos, tačiau privalo atsirasti bendras supratimas apie tam tikrus pagrindus: valstybių suverenitetas ir teritorinis vientisumas, jėgos naudojimo draudimas, pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms.
Šios vertybės yra (JT) pamatiniai elementai.
Trečia, JT. Jos buvo sukurtos tam, kad palaikytų ir skatintų taiką, stabilumą, tvarų vystymąsi ir draugiškus santykius tarp tautų. Norint to pasiekti, reikėjo trijų veiksnių pusiausvyros.
Aukščiausiu lygiu tarptautinės tvarkos valdžiai atstovavo Saugumo Taryba. Platesnių narių interesai turėjo būti suderinti Generalinėje Asamblėjoje. Vertybės buvo įtvirtintos Chartijoje kaip tarptautinės teisės normos.
Šiandien JT neįgyvendina pagrindinės funkcijos – užtikrinti taiką ir stabilumą. Jos nebeatspindi jėgų pusiausvyros tikrovės ir nesugeba būti interesų koordinavimo forumu. Šiandien daugelis šalių ieško atsakymų daugiapoliariškume.
JT sudėtis vis dar iš esmės atspindi 1945 m. pasaulį. Pasauliui drastiškai pasikeitus, turėtų keistis ir sprendimų priėmimas JT.
Ne kartą pasisakytą už reformuotą Saugumo Tarybą, kurioje nepakankamai atstovaujami regionai turėtų stipresnį balsą per nuolatines vietas prie stalo. Todėl joje turėtų būti padidintas nuolatinių narių skaičius. Bent jau dvi naujos vietos skirtos Azijai, dvi – Afrikai ir viena – Lotynų Amerikai. Nė viena valstybė neturėtų veto teisės. O jei Saugumo Tarybos narė pažeidžia JT Chartiją, jos balsavimo teisės turėtų būti sustabdytos.
Štai mažos valstybės – Suomijos – požiūris į pasaulėtvarką, kas su ja vyksta, kur link judama ir ką reikėtų daryti.
Kaip pasaulį mato Lietuva, ko ji nori, konkrečiai siekia ir ką gali?
a) Jei Suomija yra prie to stalo, kurioje sprendžiamas pasaulio likimas, tai mes – ne. Mestaip ir nesugebėjome įsitinklinti. Norėjome greičiau grįžti iš EVT į krepšinį, nei dirbti iki galo. Ir toliau nebandome. Štai pavyzdys.
Prieš keletą savaičių Kopenhagoje vyko Europos politinės bendrijos vadovų susitikimai. Lietuvos prezidentą išvydome šeimyninėje vadovų nuotraukoje ir debatų pradžioje. Dar mūsų prezidentas susitiko su Moldovos vadove. Bet tą dieną įvyko ir kiti svarbūs susitikimai („Moldovos kontaktinės grupės“, uždaras sutikimas su V. Zelenskiu), kuriose G. Nausėdos nebuvo. Nebuvo jo ir Prancūzijos prezidento E. Macrono bei Italijos premjerės G. Meloni inicijuotos Europos koalicijos prieš narkotikus pristatyme bei jungtinės deklaracijos pasirašyme. Ir sunku nepritarti tiems, kurie sako, kad tai tapo Lietuvos užsienio politikos simbolis, „kai prezidentas nespėja, pavargsta, ar neįdomu, o gal nekviečiamas…“.
b) Ignoruoti pasiūlymai, kaip sustiprinti Lietuvos galią. Pavyzdžiui, iš įtakingų amerikiečių suformuoti Patariamoji Taryba. Arba instrumentas, kaip padėti Ukrainai – Europai pirkti iš JAV ginklus Ukrainai. Tai pasiūlymas, kuris prieš trejetą metų gimė Lietuvoje. Jis jau įgyvendinamas, bet ne kaip Lietuvos iniciatyva.
c) Kartais reikia ignoruoti sąjungininkus. Prisiminkime, rusiškojo (Kaliningrado) tranzito istoriją, kurioje taip ir nesugebėjome padėti taško, pasakę, kad dabartinė rusiškojo tranzito per Lietuvą tvarka – laikina. Nes tai mūsų interesas. Užtat mes iškėlėme tezę, esą Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu. Kalbama apie tikrovę ar apie troškimus (wishfool thinking)? Jei apie tikrovę – tai Kaliningradas Rusijos imperijos dalis. Militarizuota. Su sunaikintu įvairiais būdais ankstesnės civilizacijos paveldu. Apgyvendinta sovietinių naujakurių, atkeltų į išžudytų ir deportuotų Rytų Prūsijos gyventojų vietą, bei jų palikuonių. Rusifikuotų. Tikrovėje – Karaliaučiaus nėra, nes nėra vokiečių, prūsų, mažlietuvių, Karaliaučiaus universiteto ir būti jo nebegali. Karaliaučius – užkastas kape kaip Imanuelis Kantas. Gal Lietuvos prezidentas turėjo omenyje istoriją, t. y. nesitaikstymą su istorijos klastojimais. Tai šis procesas vyksta. Tai – istorinės savimonės palaikymui. Ką daro ir vokiečiai (Königsberg), ir lenkai (Królewiec). Bet tai nieko neturi bendro su geopolitine Kaliningrado tikrove. Jei prezidentas mano kitaip, būtų įdomu sužinoti, kaip tai jis įsivaizduoja?
d) Mes dažnai keičiame savo nuomonę. Štai Kinija/Taivanas:
„Sieksime vieningo Europos ir transatlantinių partnerių požiūrio į Kiniją. Kinija tampa vis didesniu iššūkiu mūsų užsienio ir saugumo politikai. Grėsme laikytina Kinijos strateginė partnerystė su Rusija, jos įtakos didėjimas Baltarusijoje. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvai svarbi vieninga ES ir NATO šalių narių pozicija Kinijos atžvilgiu.“ Tai iš socialdemokrato G. Palucko Vyriausybės programos, kurioje Lietuva matė Kiniją kaip grėsmę, o siekis turėti vieningą ES požiūrį galėjo reikšti, kad Lietuva intensyviai dirbs, jog visa ES matytų Kiniją kaip grėsmę ir pritartų Lietuvos pozicijai dėl Taivano. Tai labai ambicingi uždaviniai – kitaip šios programos dalies perskaityti nebūtų galima.
O štai socialdemokratės I. Ruginienės programa: „Sieksime normalizuoti diplomatinius santykius su Kinija iki tokio diplomatinio lygio, koks jis yra kitose ES valstybėse narėse.“ Čia jau atsisakoma visų ambicijų dėl bendros ES pozicijos vertinti Kiniją kaip grėsmę ir faktiškai šiuo programos punktu kreipiamasi į Kiniją: prašome, norime, kad vėl atidarytumėte ambasadą Lietuvoje.
Bet dar tragiškiau, kai paaiškėja, kad šalies Užsienio reikalų ministras net nedalyvauja Vyriausybės programos parengime. Tiesa, prieš pat kultūros streiką jis ėmėsi aiškinti, esą jo tikslas – ginti šalies interesus ir ypač saugumą. Ministras žada tai daryti, pasitelkdamas, be kita ko, ir „kultūros žavesį“. Todėl jis mano, kad „neturime prabangos būti susiskaldę“ ir tuščiai leisti laiką „nesibaigiančioms savitikslėms politinėms batalijoms ir dramoms“. Ir todėl „jokie politiniai kreditai ir bandymai augintis reitingą puldinėjant oponentus neverti Lietuvos interesų aukojimo ar žalojimo“. Gal ministras
tiesiog nepataikė į kontekstą? Kultūros bendruomenė, su ja esantys, ne skaldo, o priešingai – kviečia vienytis. Beje, ir idant to, kad užsienio reikalų ministrui nereikėtų užsienyje ar Lietuvoje reziduojantiems sąjungininkų ambasadoriams aiškintis, ką veikia antisemitinis politinis veiksnys Lietuvos valdžioje?
e) Ar turime strategiją Baltarusijos atžvilgiu? Paskutinis pavyzdys su S. Cichanouskajos apsauga rodo, kad turime. Deja, ji kažkaip atliepia Baltarusijos KGB linijai, kurią neseniai jos pirmininkas Ivanas Tertelis, paleidžiant Svetlanos Cichanouskajos vyrą iš kalėjimo, nusakė taip: „tikriausiai valstybių, ypač Lietuvos ir kai kurių kitų, žmonės turi teisę klausti savo vyriausybės, kaip jie išleidžia sunkiai uždirbtus pinigus, kurie kitaip galėtų būti panaudoti pagyvenusių žmonių, sveikatos priežiūros ir vaikų rėmimui arba apskritai humanitariniams projektams finansuoti, o ne tiesioginei konfrontacijai ir bandymams destabilizuoti padėtį Baltarusijoje“. Ar iš tikrųjų saugumo Lietuvoje padidėjo, kaip aiškina tie, kurie pakeitė S. Cichanouskajos apsaugos režimą? Užmiršo rusų disidento Volkovo atvejį? Ir kodėl taip džiaugiasi maskva bei Minskas?
f) O Sakartvelas? Tikslas buvo aiškus – vienyti ES šalis ribojant Rusijos įtaką ir konkrečiai remti Sakartvelo pilietinės visuomenės protestą, nukreiptą prieš Rusijos palaikomą valdžią. Tuo tarpu mūsų prezidentas kartu su kitais kaimyninių šalių vadovais paskelbė tik „gilaus susirūpinimo“ pareiškimą, kuriame suabejojo naujojo Sakartvelo parlamento legitimumu, pripažino reikalavimą surengti naujus rinkimus, tačiau pats tik pasiūlė pažeidimų tyrimą. Be to, pareiškime nebuvo paminėta parama Sakartvelo prezidentei. Deja, nei Seimas, nei Prezidentas iki galo neišreiškė to, ko prašė Sakartvelo žmonės ir prezidentė – ne vien abstrakčios paramos Sakartvelo prezidentei, o konkretaus pareiškimo, kad ji toliau bus pripažįstama kaip vienintelė teisėta Sakartvelo atstovė ir valstybės vadovė.
g) Atsparumas kaip galios šaltinis ir užsienio politikai – nepalikome antisemitinio veiksnio už raudonos linijos, neizoliavome, neatitvėrėme jo. Į ką be užuolankų priekaištauja amerikiečiai ir vokiečiai, bandantys čia dislokuoti savo brigadą. Ir panašu, kad iš mūsų užsienio politikos liks tik diplomatija, kurios pagrindiniu uždaviniu bus surasti įmantresnių paaiškinimų, paprastai DI pagalba, apie tai, kas vyksta Lietuvoje.