Vien 2024 m. demokratinės Baltarusijos lyderė turėjo 49 tarptautinius vizitus ir daugiau kaip 250 aukščiausio lygio susitikimų su Vakarų valstybių vadovais, premjerais, ministrais, parlamentų pirmininkais, Europos Komisijos ir tarptautinių organizacijų lyderiais. Net Lietuvos vadovui tai sunkiai pasiekiama. Sviatlana Cichanouskaja ypač prisidėjo prie Europos Sąjungos sankcijų Aliaksandro Lukašenkos režimui. Taip pat ir aktyviai remdama Lietuvos iniciatyvas. Savo darbą ji atlieka ir toliau, ypač aktyviai veikdama tarptautinėje arenoje.
Vakarams S. Cichanouskaja yra simbolis, kuris neleidžia užmerkti akių į slenkančią Baltarusijos okupaciją ir aneksiją. Tai atitinka mūsų interesus. Negebėjimas apginti jos buvimo Lietuvoje svarbos ir parodo mūsų supratimą apie savo interesus ir strategiją Baltarusijos atžvilgiu.
Kokie naudingi idiotai nori S. Cichanouskajos išvarymo iš Lietuvos?
Štai socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pareiškė, kad S. Cichanouskaja šiandien „nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens, kokį turėjo prieš du ar trejus metus“, esą „nauji centrai, nauji veidai iškilo“. Jis nepaaiškino, kas tie nauji veidai ir centrai, kaip ir tezės, esą Baltarusijos režimo situacija tampa „sudėtingesnė, sluoksniuotesnė“, todėl nebelengva vertinti jos tik kaip opozicija versus režimas. Socdemų garbės pirmininkui svarbiausia buvo pabrėžti, kad S. Cichanouskaja – jau atidirbęs resursas ir ji nebelaikytina tokios reikšmės veiksniu, kokią ji turėjo anksčiau.
Net dalis konservatorių pasveikino sprendimą sumažinti S. Cichanouskajos apsaugos lygį kaip „atitinkantį realų poreikį“, neprarandant „pusiausvyros tarp solidarumo ir sveiko racionalumo“. Kaip tai dera su nesena Valstybės saugumo departamento išvada, jog Baltarusijos ir Rusijos specialiosios tarnybos nuolat planuoja ir rengia provokacijas prieš baltarusių opoziciją Lietuvoje, paaiškinta nebuvo.
Kol Prezidento patarėja Asta Skaisgirytė bandė raminti, kad galutinis sprendimas dėl apsaugos režimo dar nėra priimtas, Gitanas Nausėda jau dėstė, kad „pačios S. Cichanouskajos ir jos komandos darbas yra įvertinti, ar jie nori likti Lietuvoje, ar nori rinktis kitą vietą.“
O kol užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys aiškino, kad jis daugiau linkęs bendradarbiauti nei nebendradarbiauti su baltarusių opozicija, premjerė Inga Ruginienė paragino bendradarbiauti ne su baltarusių opozicija, bet „susitelkti“ su A. Lukašenkos Baltarusija bent „techniniame lygyje“ numušant oro balionus. Matyt, ji nemato Minsko kaip Maskvos sąjungininko ir jai gal net atrodo, kad diktatorius yra teisėtai, demokratiškai išrinktas.
Būtų galima jau ir neminėti aršaus baltarusių opozicijos kritiko Vytauto Sinicos, bet jo eilinė tezė, esą S. Cichanouskajos veikla „neprisidėjo niekuo“ prie pokyčių Baltarusijoje, regis, visų, sveikinusių pokyčius saugant S. Cichanouskają, galvose. Į tai atkreipė dėmesį ir užsienio spauda – Lietuva „atsiriboja nuo neperspektyvių politinių projektų“.
Kartais atrodo, kad po kaltinimais „niekuo neprisidėjimu“ slypi slapta viltis, jog S. Cichanouskaja ims ir surengs kokį nors perversmą Minske, atverdama duris demokratinei pertvarkai. Politikoje reikia ieškoti įvairių sprendimų, pasitelkti patirtį ir vaizduotę, bet nepasiduoti iliuzijoms ar priešiškų valstybių įtakoms.
Sunku patikėti, jog nesuvokiama – S. Cichanouskajos buvimas Lietuvoje yra Lietuvos saugumo garantijos dalis. Lietuvos reputacija regione susijusi su tuo, kaip mes giname demokratinius sąjungininkus. Ji atstovauja alternatyvai Lukašenkos (Putino) režimui, europietiškai baltarusių krypčiai prieš „rusų pasaulį“. Ji neleidžia Vakarams „užšaldyti“ Baltarusijos klausimo, padeda išvengti tarptautinės Baltarusijos aneksijos normalizacijos.