Klaidingai manoma, kad Remigijus Žemaitaitis pateko į valdžią vien tik su antisemitizmu ir tikslingai populistiniu liežuvio nelaikymu, sprendžiant logorėjos sukeliamus sunkumus.
Būta ir dar vieno veiksnio, kuriuo naudojamasi iki šiol – nuosekli Lietuvos Rytų politikos kritika ir pataikavimas Aliaksandrui Lukašenkai, Vladimiro Putino gubernatoriui Baltarusijoje. Tai tapo dar vienu instrumentu R. Žemaitaičiui telkti tuos, kuriems gera kaimynystė reiškia įsivaizduojamą naudą, nostalgiją tautų bendrystei, taiką pasaulyje ir pan., su jų pagalba patekti į valdžią, būti joje ir išlaikyti atstumą nuo jos, t. y. būnant valdžioje nesusisieti su valdžia.
Dar būdamas partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininku ir Seimo nariu jis atkakliai tvirtino, kad Lietuva pasirinko neteisingą santykių su Baltarusija plėtojimo būdą – „politizuoti“ ekonominius klausimus.
Jis nepritarė, kaip ir Gintautas Paluckas, iniciatyvai parlamentinėms partijoms pasirašyti susitarimą, kuriuo įsipareigojama nepirkti elektros iš Astravo atominės elektrinės (AE), nes „toks susitarimas neduoda absoliučiai jokios naudos“. R. Žemaitaitis siūlė bendrauti su A. Lukašenka ne ultimatumais, o dialogu. Ir siūlė mokytis dialogo iš Austrijos, kurios kancleriu tuo metu buvo Sebastianas Kurzas, vėliau nuteistas už korupciją.
Prieš Astravo AE nukreipta Vilniaus kritika, pasak R. Žemaitaičio, baigsis tuo, kad trūks Minsko kantrybė ir bus duota komanda nukreipti Baltarusijos tranzitinius krovinius aplenkiant Lietuvą.
Beje, panašiu metu nuskambėjo ir R. Žemaitaičio pasisakymai, kuriuose jis sakėsi esąs Europos Sąjungos (ES) pritaikytų sankcijų Rusijai kritikas ir didesnio dialogo su Maskva šalininkas, nes „mums nereikia konflikto tarp lietuvių ir rusų“, o „politinis konfliktas turi tiesioginę įtaką ekonomikai“. Kaip pastabą paraštėje priminsiu, kad net Rolandas Paksas jau buvo atsiribojęs nuo savo bendražygio prorusiškų pareiškimų.
Kai Lietuva ir ES pritaikė sankcijas baltarusiškoms trąšoms, jau kaip partijos „Laisvė ir teisingumas“ atstovas Seime R. Žemaitaitis ėmėsi dėstyti, kad sankcijų tikslas – ne bausti Minską, o sunaikinti Klaipėdos uostą ir Kelių direkciją, kitaip tariant, šaudyti sau į kojas.
Panašiomis metaforomis, skyrėsi tik savižudybei siūlomi būdai, tuomet svaidėsi ir A. Lukašenka: „Ar kam nors to reikėjo Lietuvoje? Ne. Esmė net ne sankcijose, esmė ta, kad bandė uždrausti atominės elektrinės statybas“. Ir tęsė, esą Lietuvos politikai, uždarydami Klaipėdą baltarusiškų trąšų krovai, „dabar nori iššauti sau į galvą“, nes Minskas turi alternatyvių kelių ir uostų, kuriuose tos trąšos bus pakraunamos.
Netrukus R. Žemaitaitis ėmėsi Sviatlanos Cichanouskajos, tarsi atliepdamas Baltarusijos KGB pirmininko pasiūlymą paklausti, kodėl Lietuva leidžia pinigus baltarusių opozicijai, bandymams destabilizuoti padėtį Minske, o ne savo socialinei politikai finansuoti. „Gyvena metus Lietuvoje, valgo už mūsų pinigus, viską apmokam, – su užsidegimu greitakalbiavo R. Žemaitaitis, – o ši dama nesugeba net pasakyti labas vakaras Lietuva! Ir kas toliau – gal pakeiskim Lietuvos Konstituciją ir pasiūlykim tapti Prezidente?“
Visgi Prezidentu tapti pasisiūlė jis pats. Rinkiminiuose debatuose žadėjo atkurti santykius su A. Lukašenka. Paklaustas, kaip vertina režimo smurtą prieš savo piliečius, jų įkalinimus, žudymą, R. Žemaitaitis atsakė: „Nematau jokios problemos.“
R. Žemaitaitis matė problemą remiant Ukrainą, nes ji apnikta „kyšininkavimo, korupcijos, ginkluotės išpardavimo ir savo šalies išpardavimo“, abejojo Valstybės gynimo tarybos sprendimu didinti Lietuvos gynybos išlaidas iki 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto, nepritarė sankcijų Rusijai ir Baltarusijai plėtimui.
Tad ar verta stebėtis, jog dabar R. Žemaitaitis aiškina, esą problemas kelia ne V. Putino vasalas A. Lukašenka, Baltarusijos režimo kryptinga hibridinė operacija ir ataka „Oro balionai“ (rus. Šariki), bet nesėkminga Lietuvos užsienio politika, kurios „neturime“, nes „pas mus nėra diplomatinių santykių su Baltarusija žemesnėje grandyje, su kuria būtų galima kalbėtis, šnekėti“?
Stebėtis reikia valdančiajai koalicijai priklausiančių veiksnių ir vadovaujančiosios politinės jėgos reakcija į savo partnerį.
Premjerė pakartojo savo įprastą mantrą apie nekomentavimą R. Žemaitaičio komentarų. Gal mano, kad pakaks užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio smerkiančios R. Žemaitaitį reakcijos, gal nedrįsta pati pasmerkti, nes iki tapdama premjere skeptiškai vertino sankcijas Baltarusijai, o gal iki šiol nėra apsisprendusi, ar A. Lukašenka teisėtas prezidentas, gal dar iki galo nesuvokia susiklosčiusios situacijos esmės, o gal tiesiog pasimetė mūsų politikos Baltarusijos atžvilgiu principuose?
Tenka priminti bent kelis jų.
- A. Lukašenka nėra savarankiškas veiksnys. Baltarusijos politika, ekonomika, karinė infrastruktūra visiškai priklausoma nuo Rusijos, kurią Seimas įvardijo kaip teroristinę valstybę.
- Su A. Lukašenka (V. Putinu) būti ne vienai, o pasiremti ES ir NATO. Tam būtinas adekvatus santykių su Baltarusija vertinimas, vartojant ES ir NATO įtvirtintus principus bei sąvokas, suvokiant „hibridinės atakos“ prasmę ir reikšmę, o taip pat atgrasymo (angl. deterrence), apie kurį kalba K. Budrys, ir sulaikymo (angl. containment), apie kurį nekalba K. Budrys, politikų sąryšį.
- Kalbant apie atgrasymą – Lietuva yra tikslingos ES politikos formuotoja režimo Baltarusijoje atžvilgiu per ES sektorines sankcijas, per režimui ištikimų pareigūnų, žmogaus teisių pažeidėjų ar hibridinių atakų prieš Lietuvą organizatorių sąrašo detalizavimą. Per NATO – sienos su Baltarusija gynybos architektūra.
- Kalbant apie sulaikymą – Lietuva teikia įvairiopą pagalbą Baltarusijos opozicinėms jėgoms. Visų pirma, S. Cichanouskajai, suvokiant, kad jos buvimas Lietuvoje yra mūsų saugumo garantijos dalis. Lietuvos reputacija regione susijusi su tuo, kaip mes giname demokratinius sąjungininkus. Ji atstovauja A. Lukašenkos (Putino) režimo alternatyvai, europietiškai baltarusių krypčiai prieš „rusų pasaulį“. Ji neleidžia Vakarams „užšaldyti“ Baltarusijos klausimo, padeda išvengti tarptautinės Baltarusijos aneksijos normalizacijos.
Kai premjerė nekomentuoja visa tai neigiančių partnerių valdžioje pozicijos, ką tai reiškia?