Štai jų bičiulis iš Vokietijos Michael Roth sako: „Nemokysiu savo draugų socialdemokratų, bet mano žinutė labai aiški – bendradarbiavimas su antisemitiniais judėjimais, parama jiems yra visiškai raudona linija. Tai gėda. Socialdemokratija reiškia laisvę, socialinį teisingumą, žmogaus teises. Antisemitizmas yra visiškai priešingybė, tai neturi nieko bendro su mūsų idėjomis. Kompromisai yra demokratijos dalis – suformuoti vyriausybę, stabilią daugumą parlamente. Ir tai kartais be proto sunku. Bet be raudonųjų linijų tai neveikia“.
Vokiečių socialdemokratas gėdina lietuvių socdemus, aiškindamas, kas yra politikoje sanitarinis kordonas, kada ir kaip jis yra taikomas.
Tuo tarpu socialdemokratų premjerė Inga Ruginienė tikina, kad „Vyriausybėje darbas vyksta sklandžiai (…), visi ministrai dirba (…). Tos intrigos tikriausiai labiau verda Seime, kas ką pasakys. Aš taip įtariu, kad pas juos yra daugiau laiko toms politinėms intrigoms, nes jie daugiau užsiima tuo, kad parodytų, kas yra kietesnis, gražesnis, pas ką (…) stuburas tvirtesnis, pasimatuoja įvairiais organais“.
Ką čia raudonos linijos. Jeigu premjerė nesugeba išlaikyti elementarios pagarbos kalbėdama apie parlamentą, tenkinasi vulgarumais, kyla klausimas, ar ji apskritai supranta savo vaidmenį ir atsakomybę demokratinėje sistemoje?
Premjerei toks klausimas nekyla. Ji džiaugiasi, kaip ją gausiai lanko įvairių asociacijų, profesinių sąjungų atstovai, su kuriais „daro konkrečiu žingsnius Lietuvos žmonių gerovei“ ir kurie mielai, šypsodamiesi su ja fotografuojasi.
Kodėl vieni eina į gatves protestuoti, o kiti nuolankiai dalyvauja šios vyriausybės viešųjų ryšių kampanijose, suteikdami jos vadovei maskulistinės stiprybės?
Po I. Ruginienės vyriausybės sudarymo vienas iš Lietuvos verslo asocijuotų struktūrų vadovų pareiškė, esą tai „yra labiau geras ženklas, nei priešingai. Jis atneša to, ko labiausiai reikia valstybei – politinį stabilumą ir galimybę grįžti prie darbų […]. Verslas žinos su kuo kalbėtis ir bandyti susitarti. Visi dori ir sąžiningi politikai, tarnautojai, verslininkai galės grįžti prie savo darbo“.
Kai socialdemokratai kalba apie valstybės politinį stabilumą, jie galvoje turi valdžios išsaugojimo taktiką, paremtą koalicija su antisemitiniais ir prorusiškais politiniais veiksniais bei jų normalizacija.
Jau žinome, ir ką tai reiškia: pirmenybė teikiama ne valstybės reputacijai, interesams, o trumpalaikiam politiniam patogumui; koalicijos formuojamos ne pagal programas, vertybes, o pagal galios skaičiavimus; pasitikėjimas institucijoms griūva, o pragmatizmas peržengia sveiko proto ribas, kyla grėsti demokratijos stabilumui, nacionaliniams saugumui ir pačios valstybės prestižui.
Panašu, kai verslo atstovai prabyla apie politinį stabilumą, jie galvoje turi tai, kad normalizavosi administracinė aplinka, tvarka, institucinis aiškumas, adresatas ir tiesioginė „prieiga“. Darbus galima tęsti, procedūros vėl galioja, nes grįžo stabilumas.
Būtų galime tai laikyti normalia verslo ir valdžios tarpusavio priklausomybe, Maxo Weberio sąvokomis kalbant, „pasirinktiniu prieraišumu“ – dėl bendrų interesų ir naudos atsirandančios abipusės traukos. Tačiau šioje traukoje yra ir dar vienas dėmuo – vertybės.
Kai po politinio stabilumo mantra pripažįstamas bendradarbiavimas su valdžios struktūromis, kuriose yra antisemitiniai ir prorusiški politiniai veiksniai, turėtų kilti klausimai ne tik apie reputacinių rizikų kainas, bet ir apie moralinius pasirinkimus ir tų pasirinkimų padarinius.
Neseniai Europoje į bandantį atgimti antisemitizmą verslas reagavo nedelsdamas. Prancūzijos verslo lyderiai kartu su kultūros ir visuomenės veikėjais paskelbė manifestą prieš antisemitizmą. Vokietijoje verslas inicijavo kampaniją „Pagaminta Vokietijoje – sukurta įvairovės“, kuria viešai pasisakė už įvairovę, atvirumą ir demokratines vertybes, pasmerkė ekstremistines, antisemitines, populistines jėgas, skatinančias neapykantą. Antisemitizmo apraiškos buvo suvoktos kaip politinės negalios ir demokratijos aižėjimo simptomai.
Kaip turėtų elgtis verslas Lietuvoje? Kaip jam sąveikauti su koalicine valdžia, normalizuojančia antisemitizmą ir rusofilijos pasireiškimus? Kokios bendradarbiavimo ribos? Tik būtiniausi teisiniai ir administraciniai procesai? Valstybės interesai ir reikalai?
Rinka leidžia rinktis. Kartais atrodo, kad rinka išmokė ir moralinius apsisprendimus matyti kaip pasirinkimų katalogą. Todėl sunku suvokti, kad yra veiksmai, kuriuos atlikti galime – nes turime norą, gebėjimus, įstatymų suteiktą teisę, bet to daryti neturėtume – nes jais pažeistume etines ribas. Būtų lengviau apsispręsti, jei moraliniai, vertybiniai apsisprendimai neištirptų ekonominių sprendimų logikoje.