Laisvas žodis, visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisos ir socialdemokratai su žemaitaičiais tapo ne pavieniais politiniais ginčais, o esminiais klausimais, sprendžiant platesnio masto problemą – kur link juda liberalioji demokratija Lietuvoje.
Socdemų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius pripažino, kad Seimo daugumos iniciatyva skubos tvarka priimti LRT įstatymo pataisų nepavyko. Todėl, pasak jo, „socialdemokratai yra linkę ieškoti būdų ją keisti einant į susitaikymą su visuomene, su pilietine bendruomene, einant į susitaikymą su opozicija“ per „skirtingų mąstymų susivienijimą“.
Aplink ką iš tiesų siūloma susivienyti?
Diskusijos dėl LRT ateities ir siūlomų įstatymo pataisų, kurios formaliai pristatomos kaip „valdymo tobulinimas“, daugeliui visuomenės narių ir ekspertų sukėlė visai kitas asociacijas. O būtent – kaip bandymus didinti politinę įtaką nacionaliniam transliuotojui, perbraižyti nepriklausomos žiniasklaidos ribas ir susilpninti vieną iš pamatinių liberaliosios demokratijos saugiklių: laisvą žodį.
Jei susitaikymas nereiškia aiškaus atsitraukimo nuo tokios iniciatyvos, tuomet kyla pagrįstas įtarimas, kad „taika“ siūloma ne principų, o bent laikinos tylos sąskaita.
Čia ypač kebliai atrodo socialdemokratų laikysena. Istoriškai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) bandė save pristatyti kaip nuosaikią, institucijas gerbiančią politinę jėgą, suvokiančią, jog demokratija gyva ne tik rinkimų dieną. Tačiau flirtas su politiniu veiksniu, pasižyminčiu agresyvia retorika, antisemitiniais motyvais ir nuolatiniu institucijų – nuo Konstitucinio Teismo, teismų, kariuomenės vado iki LRT ir t. t. – menkinimu, šį įvaizdį smarkiai pakirto.
Net jei toks bendradarbiavimas Seime atrodo matematiškai patogus, politinė jo kaina gali būti gerokai didesnė: vertybinis nenuoseklumas ir visuomenės pasitikėjimo erozija. Neatsitiktinai vis dažniau pasigirsta klausimas: o kokia bus naujoji kairė po šios LSDP versijos? Ir tai gali būti dar vienas esminis klausimas.
Kalbėdamas apie susitaikymą, M. Sinkevičius pripažino nežinąs, kaip į tai reaguos jo partiečiai: „dabar už partiją, už frakciją ir už koaliciją vienareikšmiškai pasakyti negaliu“. Ši frazė skamba kaip atviras lyderystės krizės pripažinimas. Socdemų vadovas pats nebeatrodo tikras, ar jis yra realus galios centras partijoje, ar tik vienas iš balsų, konkuruojančių su įtakingesnėmis vidinėmis grupėmis.
Tai paaiškina, kodėl M. Sinkevičiaus „taikos ženklai“ nedaro didelio įspūdžio socialdemokratų frakcijai Seime, kodėl premjerė Inga Ruginienė viešai kalba tai, kas, kaip teigiama, nebuvo sutarta frakcijos viduje, o „moderatoriaus“ vaidmens imtis bandantis Seimo Pirmininkas Juozas Olekas kaitalioja pozicijas pagal situaciją bei asmeninę naudą ir aiškina partiečiams, jog kartu su Gintautu Palucku „nori privesti klausimą iki galo“.
Jeigu tas „iki galo“ reiškia G. Palucko mėginimą įtvirtinti savo galią partijai per kerštą visuomeniniam transliuotojui už paluckiados nušvietimą, naudojantis eilinį kartą žemaitaičių parama – tai neverta klausti, ar M. Sinkevičiaus siūlymai taikai gali būti nuoširdūs.
Problema – politinė tendencija
Tendencija ne tik manyti, kad demokratinės institucijos gali būti „šiek tiek pakoreguotos“, nepatogūs balsai gali būti „šiek tiek apriboti“, o vertybiniai kompromisai – „šiek tiek atidėti“ trumpalaikės politinės ramybės dėlei. Bet ir tendencija, parodanti, kad net jau šiek tiek patyrusios liberalios demokratijos nėra apsaugotos nuo politinės savivalės ir asmeninių interesų vyravimo.
Tikra taika prasideda ne nuo raginimų susitaikyti, o nuo aiškaus pasakymo: laisvas žodis neliečiamas, LRT nepriklausomumas – ne derybų objektas, o politinės sąjungos turi ribas, kurias brėžia liberaliosios demokratijos apsisprendimai. Jei šie principai bus išlaikyti, taika bus ne tik įmanoma, bet ir prasminga.