Tuo metu, kai piliečiai prie Seimo protestavo dėl laisvo žodžio, o opozicija ir žiniasklaida buvo sutelkusi dėmesį į visuomeninio transliuotojo likimą, valdantieji ramiai ir be rimtos kontrolės keitė pačius valstybės ir piliečio santykio pagrindus – nuo slaptų tarnybų galių išplėtimo iki geopolitinių įsipareigojimų, kurie ilgam pririša Lietuvą prie agresorės interesų.
Gali būti, kad tai nėra atsitiktinių sprendimų kratinys, o aiškus politinės technologijos modelis. Pirmiausia užkuriama audra dėl vieno, visuomenę labai skaldančio bei poliarizuojančio klausimo, o kol visi ginčijasi dėl jo, ramiai balsuojama dėl kitų – techniniais vadinamų – nutarimų, kurie turi daug didesnę įtaką valstybės saugumui ir piliečių teisėms.
Štai keletas pavyzdžių tų įvykių, kurie nesulaukia reikiamo dėmesio ir diskusijų, tad šios daugumos valdžia gali daryti ką nori.
Seimo dauguma labai greitai, be rimtų diskusijų, vos ne skubos tvarka priėmė Žvalgybos įstatymo pataisas. Jos leidžia „neatidėliotinais atvejais“ sekti žmones be teismo leidimo, rinkti biometrinius duomenis, patekti į patalpas ir transporto priemones, tikrinti dokumentus, imituoti teisės pažeidimus, statutiniams saugumo pareigūnams veikti komercinėje erdvėje.
Tai nebuvo vien tik techninis įstatymo pataisymas, o naujo santykio tarp valstybės ir piliečio nustatymas. Priimtame įstatyme nėra jokio aiškaus kriterijaus, kas tas „neatidėliotinas atvejis“. Tai reiškia, kad ribos tikrinamos ne įstatyme, bet praktikoje, o be aiškių taisyklių teismo kontrolė gali tapti tik formalumu. Žmogaus teisės ginamos jau po to, kai jos pažeistos.
Valdžia leido sau be diskusijų derėtis ir pasiryžti pasirašymui sutarties dėl dujų tranzito per Lietuvą į Kaliningradą su Ukrainą puolančia Rusija. Valdančioji dauguma ir prezidentas sako, esą ši sutartis tik techninė, kurią pasirašys tiesiog ūkio subjektai – rusų „Gazprom“, kontroliuojamas Kremliaus, ir lietuvių „Amber Grid“, kontroliuojamas per Lietuvos vyriausybę ir konkrečiai per Energetikos ministrą, paskirtą prezidento.
Bet per šią ūkine vadinamą sutartį Lietuva pasiduos neva neišvengiamai geopolitinei realybei – būti pririšta prie Kaliningrado gerovės užtikrinimo ir Rusijos interesų aptarnavimo, nors Rusija vykdo ir prieš Lietuvą, ES (NATO) hibridines atakas.
Valdančioji dauguma Seime vilkina liberalų inicijuotos „Rezoliucijos dėl Baltarusijos hibridinės atakos prieš Lietuvą“ priėmimą. Pagal Rezoliuciją, hibridinė ataka kontrabandiniais oro balionais „kelia grėsmę nacionaliniam ir visuomenės saugumui bei atitinka priešiškos, sąmoningos, kryptingos ir koordinuotos veiklos, remiamos kaimyninės valstybės ar su ja susijusių subjektų požymius“, todėl „institucijos privalo šias veikas tirti ir vertinti ne kaip pavienius epizodus, o kaip integruotą priešišką operaciją prieš Lietuvos valstybę“.
Valdžia, atidėliodama pripažinti kontrabandą gabenančių oro balionų ar dronų panaudojimą iš Baltarusijos prieš Lietuvą kaip hibridinę ataką, susitaikė su silpnesniojo pozicija Lukašenkos režimo atžvilgiu.
Įjungtas valdžios buldozeris visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisoms priimti tapo gera priedanga stumti ir kitus procesus, kurie griauna pasitikėjimą valstybe ir liberaliąja demokratija.
Gal to nebūtų atsitikę, jei susitelkusi opozicija ir žiniasklaida gebėtų sekti ir kitus įvykius, matytų visus reikšmingus Lietuvai klausimus, o ne vien tik vieną problemą, kokia ji svarbi bebūtų.