Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu esi. Šis posakis apie tai, kokios vertybės žmogui yra svarbios, koks pasaulis jam atrodo normalus.
Politikams, kuriems principai ir ideologija yra labai svarbi tapatybės dalis, pasirinkimas draugų, oponentų ir koalicijų rinkėjams parodo jų politinius siekius – ar valdžia reikalinga tik tam, kad būtų valdžioje, ar tam, kad siektų valstybės interesų įgyvendinimo?
Todėl socialdemokratų ir jų lyderio draugystė su antisemitine ir prorusiška partija daug ką pasako apie socialdemokratų vidines nuostatas. Bet tai mes jau žinome.
Kas nustebino? Tai socialdemokratų pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus draugystės ir asociacijos su tam tikrais tekstais feisbuke.
Neseniai vienas publicistas savo „Facebook“ paskyroje paskelbė tekstą apie „Vilniaus burbulą“, „elitistų sektą“, indoktrinatorę LRT, studentų aktyvizmą. Tekstas sulaukė palaikymo ženklų – tarp jų ir socialdemokratų pirmininko M. Sinkevičiaus, o ir kitų socdemų lyderių.
Viešas patiktukas socialiniuose tinkluose šiandien yra ir politinės laikysenos ženklas. Ką tai sako apie politinės partijos lyderį, besižavintį tekstu, kuriame pilietinis aktyvumas, universitetai, žiniasklaida ir protestuojantis akademinis jaunimas vaizduojami kaip manipuliacijų objektai?
Formaliai publicisto tekstas yra kritika „mediakratijai“, LRT ir tariamai su ja susijusioms politinėms jėgoms. Tačiau vienas pagrindinių taikinių – aktyvus, politiškai angažuotas pilietis, ypač studentiško amžiaus.
„Protestams prieš tariamas grėsmes žodžio laisvei pavyko mobilizuoti nemažai žmonių, – rašo publicistas, – ypač studentiško amžiaus, kurie net dorai nesuvokė, kieno interesams tarnauja jų aktyvumas.“
Kitaip tariant, tokiems nepripažįstama jokia autonomija. Jie laikomi idiotais arba marionetėmis. Jų motyvai iš anksto paskelbiami netikrais.
Kai tokį toną palaiko socialdemokratų lyderis, kyla klausimas, ne tik kada jaunimas tapo socialdemokratams grėsme, bet ir kada socialdemokratija tapo įtari pilietinės visuomenės atžvilgiu?
Istoriškai socialdemokratija rėmėsi pilietiniu aktyvumu, protesto kultūra, visuomenės spaudimu valdžiai, kritiška laikysena galios centrams – t. y. liberaliosios demokratijos instrumentais.
Publicisto tekste protestai pristatomi kaip antidemokratiniai, studentai – kaip indoktrinuoti statistai, o viešas spaudimas – kaip „apeinanti demokratiją“ veikla, kurią kreipia elitistinė sekta, Vilniaus burbulas. Stebimasi, „kaip burbulas <…> galėjo tapti toks įtakingas, kad lemtų demokratiškai išrinktos valdžios sprendimus ir kreiptų valstybės politiką ta vaga, kuri jam – ir tik jam – naudinga?“
M. Sinkevičiui patinka šis sąmokslo teorijoms tinkamas klausimas. Jis leidžia kalbėti apie mitinį priešą, vienalytį, monolitišką, visagalį ir beveik slapta valdantį valstybę – „Vilniaus burbulą“. Kova prieš jį ir yra kova už demokratiją.
Tai – klasikinė populistinė konstrukcija, leidžianti naudotis antielitistine retorika ir būti „arčiau žmonių“. Tie, kurie susitelkia, kelia nepatogius klausimus, reikalauja skaidrumo ir institucijų atskaitomybės, yra „sektos dalis“. Tie, kurie tylūs, neprotestuoja, nekelia vertybinių klausimų, yra verti socialdemokratų solidarumo.
Socialdemokratų lyderis solidarus su tekstu, kuris tariamai kovoja su indoktrinacija, bet pats nuosekliai indoktrinuoja, siūlydamas vieną teisingą politikos vaizdą ir vieną pabudusių priešų grupę. Tai – niekinamas antidemokratinis požiūris į pilietinį veiksmą, kai tas tampa nepatogus.
Jei socialdemokratų lyderiui patinka tekstas, kuris menkina pilietinį aktyvumą, niekina jaunimą, demokratiją mato tik kaip rinkimų procedūrą, tuomet verta suabejoti, ar socialdemokratija Lietuvoje tebėra pilietinės visuomenės pusėje.