Lietuvos konservatoriai vis labiau suka į seną, gerai Europoje pažįstamą politikos kelią: pradedama kalbėti apie imigrantus taip, lyg jie turėtų būti ne valdomas socialinis ir ekonominis reiškinys, o artėjanti stichinė nelaimė. Tai sena tradicinės Europos kraštutinės dešinės technologija – ne spręsti, o gąsdinti.
Ironiška tai, kad šiandien apie būtinybę „pradėti diskutuoti“, kaip riboti migrantų kiekius, kalba tie patys žmonės, kurių pačių daugumos valdymo metu buvo įteisintos kvotos, reguliuojančios darbo imigraciją. Jos buvo skirtos palaikyti sistemą, ją valdyti, o ne esmingai didinti atvykstančiųjų skaičių. Kitaip tariant, dabartinė situacija nėra joks netikėtumas. Ji yra pačių konservatorių valdžios metu sukurto gana gero modelio tęsinys.
Dar daugiau. Buvo 2023 m. priimta ir Seimo rezoliucija dėl imigracijos politikos. Joje jau tada buvo įrašyta visa tai, ką šiandien kai kas bando pateikti kaip naują išmintį. Reikia valdyti imigraciją. Reikia aktyviau ieškoti darbo imigrantų iš krikščioniškų šalių. Reikia riboti imigraciją iš posovietinės erdvės, išskyrus Ukrainą. Reikia aktyviai integruoti atvykusius žmones. Reikia sudaryti jiems realią prieigą prie lietuvių kalbos mokymosi. Visa tai jau buvo. Visa tai jau yra. Jokių konceptualių atradimų čia neįvyko.
Todėl šiandieninis triukšmas kelia paprastą klausimą: kas iš tikrųjų pasikeitė? Su imigrantais – beveik nieko, jų pastaraisiais metais nedaugėja. Su konservatorių politine kryptimi – daug. Partija akivaizdžiai juda Lauryno Kasčiūno ir Audroniaus Ažubalio linijos link, tai yra link tapatybinį nerimą eksploatuojančios kraštutinės politikos. O kadangi artėja savivaldos rinkimai, migracija staiga tampa patogia mobilizacine tema. Ypač Vilniuje.
Todėl ir Vilniaus meras šiandien skelbia apie platesnes galimybes mokytis lietuvių kalbos taip, tarsi tai būtų nauja strateginė vizija. Nors iš tikrųjų – tai tiesiog seniai vėluojantis darbas, kurį reikėjo padaryti jau prieš kelerius metus. Ir kai tik tokių galimybių realiai atsirado, imigrantai iš karto sureagavo – pradėjo registruotis mokytis. Vadinasi, problema buvo ne jų nenoras integruotis. Problema buvo valstybės ir savivaldos vangumas.
Štai čia ir slypi visa dabartinės konservatorių retorikos problema. Tai, kas turėtų būti pristatoma kaip skolos grąžinimas už seniai neatliktus darbus, pateikiama kaip didis politinis praregėjimas. O tam, kad tas praregėjimas atrodytų dramatiškesnis, prie jo prikabinamas pasakojimas apie neva gresiantį imigrantų antplūdį ir būtinybę skubiai galvoti apie papildomus ribojimus. Kitaip tariant, pirma pavėluoji atlikti elementarias integracijos pareigas, paskui tą pavėluotą veiksmą pateiki kaip strategiją, o viską įrėmini baime.
Ar kalbame apie realų problemų sprendimą, ar apie rinkėjų mobilizavimą per jautrias, emociškai įkrautas temas? Kol kas atsakymas vis labiau krypsta į antrą variantą.
Ypač nesąžininga tai atrodo todėl, kad kalbame apie partiją, kuri dar visai neseniai buvo valdžioje, o Vilniuje valdo iki šiol. Tai nėra opozicinė jėga, neturėjusi galimybės veikti. Tai nėra politiniai naujokai, staiga atradę problemą. Jie patys kūrė dabartinę sistemą, patys delsė ten, kur reikėjo spręsti, o dabar patys mėgina pelnytis iš savo delsimo pasekmių.
O rimtesnė diskusija apie imigraciją Lietuvoje reikalautų ne abstraktaus „antplūdžio“ vaizdavimo, o duomenų, aiškaus supratimo, kas atvyksta, kodėl atvyksta, kur dirba, kaip integruojasi ir ko valstybė iš jų tikisi. Reikalautų ir supratimo, kad tarp atvykstančiųjų yra ne tik pigi darbo jėga, bet ir studentų, aukštos kvalifikacijos specialistų, žmonių, kurie gali tapti Lietuvos socialinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo dalimi.
Kaip yra pastebėjusi kalbininkė Jolanta Zabarskaitė, Lietuvoje studijuojantys užsieniečiai dažnai būna aukštos kvalifikacijos, motyvuoti ir kultūriškai atviri žmonės. Jie mokosi lietuvių kalbos ne dėl formalumo, o dėl realių galimybių. Būtent tokie žmonės ateityje gali tapti integracijos atramomis, tiltų kūrėjais, bendruomenių lyderiais. Bet tokia perspektyva retai telpa į rinkiminę retoriką. Ji pernelyg sudėtinga, nes ji nekuria panikos. O be panikos senoji dešinės politinė mašina veikia prasčiau.
Konservatorių posūkis į senąją europinę baimės politiką yra pirmiausia jų pačių problema. Kitas klausimas: ar liberalai sugebės tuo pasinaudoti ir pasiūlyti ne tik moralinį pasipiktinimą, bet ir tikrą alternatyvą? Kol kas tai lieka atviras klausimas. Bet viena jau aišku: migracijos tema Lietuvoje vėl mėginama paversti ne valstybės valdymo, o rinkiminio nervo instrumentu.
Ir tai daug pasako ne apie imigrantus, o apie Lietuvos politikus.