Per pusantrų metų socialdemokratai pasiūlė tris premjerus. Kalbama apie ketvirtą. Visas jų pavardes nelengva susieti su tuo, ką žadėjo LSDP per rinkimus: stabilumas, atsakomybė, profesionalumas, pagarba piliečiams ir institucijoms, valstybės interesas.
Valdžios duris socialdemokratams atvėrė Vilijos Blinkevičiūtės melas apie premjeravimą ir pažadai neiti į koaliciją su antisemitais. Partija to nepamiršo. V. Blinkevičiūtė gavo garbės pirmininkės statusą. Panašu, kad socialdemokratams rinkėjų apgaudinėjimas – ne problema, o nuopelnas.
Melagystės suteikė peno manipuliacijoms Lietuvos politika. Gintautas Paluckas nuolat aiškino, kad valstybės stabilumas neįmanomas be antisemitų paramos. Tarsi Lietuvos demokratija būtų tokia silpna, kad negalėtų išgyventi be politinės jėgos, kompromituojančios valstybę tarptautinėje erdvėje. Kalbos apie stabilumą vis labiau priminė ne rūpestį valstybę, demokratinėmis vertybėmis, o bandymą bet kokia kaina išsaugoti valdžią.
Politikams, kuriems principai ir ideologija yra labai svarbi tapatybės dalis, pasirinkimas draugų, koalicijų ir oponentų parodo rinkėjams jų politinius siekius – ar valdžia reikalinga tik tam, kad būtų valdžioje ir tenkintų asmeninius interesus, ar tam, kad siektų valstybės interesų įgyvendinimo?
G. Paluckas pasirinko pirmąjį variantą, neišvengė interesų konfliktų ir gavo baudžiamąją bylą. Kartais apie partijos standartus daugiau pasako ne jos programos, o jos pasirinkti žmonės.
Po to atėjo Inga Ruginienė. Premjerė rodė stebėtiną nesupratimą, kaip veikia liberalioji demokratija. Koks santykis tarp daugumos ir mažumos? Kuo skiriasi politinis vadovavimas nuo administravimo? Kokia yra premjero atsakomybė ir koks santykis su parlamentu? Užsienio politikos klausimais improvizavo taip, lyg valstybės interesai būtų lengvos pokalbių laidos tema. O kai teoriją teko pakeisti praktika, gavo VTEK išvadą apie šiurkščiai pažeistą Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą.
Premjerė žada bylinėtis. Tai – jos teisė. Tačiau socialdemokratų istorijoje vis dažniau kartojasi tas pats siužetas: problema ne padarytas veiksmas, problema – įstatymas, kuris neleido jo pateisinti. Įspūdis, kad socdemų politinėje kultūroje galioja sena „bebrų“ logika: mes nepažeidžiame įstatymų, mes tik kūrybiškai plečiame jų taikymo ribas.
Mindaugas Sinkevičius, aptariamas kaip galimas premjeras, jau veikia kaip alternatyvus vykdomosios valdžios centras – koordinuoja ministerijų veiksmus, mėgina formuoti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos kryptis. Nors nei Jonavos mero pareigos, nei partijos pirmininko statusas nesuteikia tokių įgaliojimų. Valstybėje susiklostė keista padėtis – premjero galias mėgina įgyvendinti asmuo, kuris premjeru nėra. Bet gal M. Sinkevičius nemato čia problemos? Jis juk žavisi tekstais, kuriuose menkinamas pilietinis aktyvumas, niekinamas jaunimas, žiniasklaida vaizduojama kaip manipuliacijų objektas, o demokratija matoma tik kaip rinkimų procedūra.
Tuo pat metu jo politinę karjerą irgi temdo interesų konfliktų istorijos, nagrinėtos ir teismuose, ir VTEK.
Tokiame kontekste kalbos apie premjero postą neišvengiamai kels klausimų, ar socialdemokratai apskritai mato ribą tarp politinės atsakomybės ir politinio patogumo, ar interesų konfliktai yra tapę tik technine, spragų įstatymuose problema ir įprasta politine praktika tuo pasiteisinti?
Per pusantrų metų socialdemokratai Lietuvai pasiūlė premjerę, kuri neketino būti premjere; premjerą, kuris tęsia politinę karjerą baudžiamojoje byloje; premjerę, kuri sulaukė VTEK sprendimo dėl šiurkštaus įstatymo pažeidimo, ir dabar svarsto kandidatą, kuris premjero funkcijas bando atlikti dar neturėdamas jokio demokratinio mandato tai daryti.
O juk premjeras – tai politikas, nuo kurio priklauso Vyriausybės autoritetas, institucijų reputacija, visuomenės pasitikėjimas liberaliąja demokratija.
Sunku pasakyti, kas čia labiau stebina – kandidatų kokybė ar tai, kad socialdemokratai vis dar tikisi visuomenės pasitikėjimo. Partija, kuri žadėjo stabilumą, profesionalumą, atsakomybę ir pagarbą institucijoms, nuosekliai demonstravo visai ką kita: melavo rinkėjams, puikavosi politiniu cinizmu, toleravo interesų konfliktus, aukojo principus išsaugant valdžią.
Tai – ne tik atskirų politikų, bet ir socdemų politinės kultūros problema. Kai melagystė tampa keliu į garbės pirmininkus, kai koalicija su antisemitais pristatoma kaip valstybės stabilumo sąlyga, kai interesų konfliktai aiškinami įstatymų interpretacijomis, o valdžios funkcijas mėginama vykdyti net neturint tam įgaliojimų, tampa akivaizdu, kad socialdemokratai politinę kartelę nuleido iki rekordinių žemumų.
Blogiausia, kad tokia politika griauna ne tik pasitikėjimą socialdemokratais. Ji griauna pasitikėjimą pačia liberaliąja demokratija. Nes žmonės pradeda matyti, kad pažadai nieko nereiškia, atsakomybė neegzistuoja, o aukščiausiems valstybės postams užimti keliami reikalavimai tampa vis žemesni. Kai premjero pareigoms tinkamų žmonių paieškos virsta nuolatiniu kompromisų su sąžine konkursu, problema jau nebe tai, kas vadovaus Vyriausybei. Problema tampa tai, kokią valstybę tokia politika kuria.