Diplomatija yra svarbus valstybės galios įrankis. Valstybės užsienio politika prasideda nuo diplomatinio korpuso gebėjimų, orios motyvacijos sistemos, pasitikėjimo. Deja, Lietuvoje dažnai tai vyksta per partinę nomenklatūrą, per kitų karjeros galvas, paverčiant vieną iš pagrindinių šalies institucijų įdarbinimo agentūra ir dviejų eilių sistema.
Viena iš tokios sistemos priežasčių – vadinamoji diplomatinių atstovų (ambasadorių) rotacijos tvarka. Kažkada, dar prieš tapdamas užsienio reikalų ministru Audronis Ažubalis kritikavo ministerijos vykdomą „amžinų ambasadorių“ politiką. Jis piktinosi, kad Lietuvoje netaikoma Vakarų valstybių praktika. Po ambasadoriavimo diplomatai grįžta į tėvynę, idant neatitrūktų nuo joje vykstančių procesų. Tačiau tiek ministru tapęs A. Ažubalis, tiek po jo buvę ministrai minėtos politikos neatsisakė. Ji pagaliau buvo įtvirtina ir Diplomatinės tarnybos įstatyme, leidžiančiame perkelti ambasadorius iš vienos valstybės į kitą be grįžimo į tėvynę. O ir sugrįžimas gali būti trumpalaikis, nes kiek trūktų laiko susipažinti su vykstančiais procesais nėra numatyta.
Kelias į diplomatinės tarnybos karjeros viršūnes daugeliui piliečių yra ilgas ir užtrunka kelis dešimtmečius. Pradedama nuo laimėto atrankos konkurso, atašė rango ir maždaug kas trejus metus kylama: trečiasis, antrasis, pirmasis sekretoriai, patarėjai, ministrai-patarėjai ir t.t. Bet yra ir kitas, jau minėtas kelias – partinės nomenklatūros.
Viena eilė karjerai „paprastiems diplomatams“, kai iki net ministro-patarėjo rango reikia dešimtmečių, ir kita – partiniams ar karjeros draugams, kai karjera gali būti žaibiška arba amžina.
Ji buvo ištobulinta užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus laikais, kai jo patarėjai būdavo „įdiplomatinami“ ir tęsdavo karjerą jau ne kaip „politikai“, o diplomatai.
Štai tuometinio ministro patarėjas partietis Donatas Augulis, netrukus gavo ministro-patarėjo pareigas, atidirbo kadenciją Baltarusijoje, ėjo diplomatinės atstovybės pavaduotojo pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje Rumunijoje ir Bulgarijoje, šiuo metu prezidento patarėjas užsienio politikai. Jis pagarsėjo tuo, kad įžiebęs žiebtuvėlį švarko siūlui nudeginti sukėlė sprogimą socialdemokratų būstinėje Vilniuje, Barboros Radvilaitės gatvėje. O dirbdamas Lietuvos atstovybėje Minske, reklamoje siūlė nuomoti butą kartu su duše besimaudančia nuoga savo žmona.
O štai šiandien vėl minimas ambasadorius Darius Skusevičius. Pabuvęs ministro patarėju, jis tapo vice-ministru. Išgarsėjo tuo, kad 2017 m. Rusijai pradėjus puolimą prieš ukrainiečius išsikvietė Ukrainos ambasadorių ir pareikalavo nutraukti ugnį prieš rusų okupantus. Kilus skandalui, viską užglaistė ministras. Baigiantis politinio tarnavimo ministerijoje kadencijai, vice-ministras tapo ambasadoriumi ir buvo išsiųstas tarnauti Lietuvai Kanadoje. Grįžęs vėl įstojo į socialdemokratų partiją, atsiradus galimybei tapti jau dabartinio ministro vice-ministru. Nepavykus, URM Atestacijos komisijos sprendimu jis paskirtas Politikos direktoriumi, koordinuojančiu visų departamentų darbą.
Dažnai pamirštama, kad URM – ypatinga Lietuvos institucija, kuri negali būti paversta kovos dėl politinės įtakos arena ir net jos politinei vadovybei keltini aukštos kvalifikacijos reikalavimai, o ne tik būti savu – partijos bičiuliu.
Matėme viceministrą, 72 metų ilgametį kompartijos CK instruktorių, kuriam, matyt, nebegaliojo jokios moralinės taisyklės apie pensinį amžių. Tai – elementariausia pajuoka, iššūkis visam diplomatinės tarnybos profesionalumui. O šiandien jo dukra yra paskirta vice-ministre: ar už nuopelnus, ar tai, kad dukra? Dabartinio ministro apsuptyje matėme ir partijas keitusi, bet socialdemokratu galų gale apsisprendusi būti vice-ministrą Taurimą Valį, neperžengusį doktorantūros kartelės, tačiau įsigudrinusį muilinti akis savo gyvenimo aprašyme neegzistuojančia formuluote „Daktaro disertacija įšaldyta“.
Neatmestina, kad kartais ministras nėra atsparus partijos norams. Todėl savo artimiausią aplinką pildo ypač artimais žmonėmis. Taip buvo su URM kanclere pakviesta būti Jūrate Rugackiene, buvusio ministro bendražyge nuo komjaunimo nomenklatūros ir bendro darbo Krašto apsaugos ministerijoje laikų. Kadencijos pabaigai artėjant „įdiplomatinta“, ji tapo Lietuvos ambasadore Kroatijoje.
Šia linkme pasuko ir dabartinis ministras, atsivedęs į URM kancleres Aistę Stakėnienę, ilgametę Valstybės saugumo departamento vienos iš valdybų viršininkę. Socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės užsienio reikalų ministras yra pareiškęs, kad jo svarbiausias prioritetas – saugoti URM depolitizavimo principą. Kol kas sekasi sunkiai.
Tad ir klausimas – ar po trisdešimt penkerių nepriklausomos Lietuvos metų galime sukurti diplomatinę tarnybą, kurioje žmogaus karjerą pirmiausia lemia jo gebėjimai, o ne politinis artumas ar asmeninis lojalumas? – išlieka.