Nacionalinio saugumo politikoje išimtį reikia pagrįsti ne mažiau rimtai negu pačią taisyklę. Jei dėl grėsmės nustatome ribojimus, juos švelnindami turime paaiškinti, kas pasikeitė: sumažėjo grėsmė, atsirado patikimesnė kontrolė ar tiesiog sulaukėme įtakingo prašytojo. Valstybė privalo turėti atsakymą ir gebėti jį apginti viešai.
Verslo interesai ir mecenatų nuopelnai turi savo vietą valstybės gyvenime, tačiau jie nepanaikina saugumo rizikų. Parama svarbiam kultūros projektui negali atstoti atsakymų apie ryšius su Rusijos valdžia, o eksporto nauda – įrodymų, kad valstybė pajėgi užkirsti kelią sankcijų apėjimui. Nuopelnai nesuteikia neliečiamybės, ekonominė nauda negali atleisti nuo patikros.
Todėl išimtys parodo, kokia realiai yra mūsų saugumo politika.
Skaitome įtakingo Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ žurnalisto Rico Bandlės rugsėjo 3 d. paskelbtą reportažą apie tai, kaip jis ir būrys jo kolegų skrenda privačiu verslo klasės „Embraer“ lėktuvu kartu su milijardieriumi Ivanu Glasenbergu į Lietuvą ir leidžiasi Zokniuose.
„Šį antradienio rytą sėdime lėktuve, – dalijasi įspūdžiais žurnalistas, – skrendančiame į Šiaulius – NATO karinį aerodromą Lietuvos šiaurėje.“ Jis aprašo, kaip Zokniai atrodo iš viršaus ir nusileidus, kur dislokuoti NATO naikintuvai ir pan.
Šiaulių oro uosto infrastruktūra naudojama ir civilinei aviacijai. Tačiau nacionalinio saugumo požiūriu svarbu ne vien tai, ar skrydis teisėtas. Svarbu ir kas skrido, kodėl skrido, ar diskretiškai elgėsi.
Minimas milijardierius I. Glasenbergas – tai Pietų Afrikos Respublikoje gimęs, Šveicarijoje gyventis verslininkas, turintis lietuviškas šaknis. Jis Lietuvoje pirmiausia žinomas kaip įstabios architektūros ir, pabrėžtina, ypač jautraus turinio muziejaus „Dingęs Štetlas“ Šeduvoje (iki Zoknių apie 30 km) mecenatas, o jo šeimos ryšiai su Šeduva ir daugiau kaip dešimtmetį trunkanti parama žydų paveldui yra neįkainojami.
Kita vertus, žinome, kad jis beveik du dešimtmečius vadovavo „Glencore“ bendrovei, kuri dalyvavo su maždaug 10 mlrd. JAV dolerių vertės investicija vadinamajame Rusijos valstybinės „Rosneft“ bendrovės privatizavimo sandoryje, tapo jos valdybos nariu. Už tai I. Glasenbergui 2017 m. Vladimiras Putinas įteikė Draugystės ordiną.
Dar prieš metus duodamas interviu lietuviškai žiniasklaidai jis aiškino, kad nematęs V. Putino įtakos rusų stambiojo verslo atstovams, todėl teorija, kad tą verslą kontroliuoja V. Putinas, esanti tik teorija.
Beje, keli net buvusios Ingos Ruginienės Vyriausybės ministrai atsisakė dalyvauti bendruose renginiuose su I. Glasenbergu, pasiremdami ne tik viešojoje erdvėje pasirodžiusia informacija.
Keista, kai apdairiai saugodami Zoknius nuo nacionaliniam saugumui keliančių rizikas verslo subjektų kaimynystės, nesugebame įvertinti tokių rizikų kituose kontekstuose. Tai rodo, kad turime ne kritinės infrastruktūros apsaugos sistemą, o atskiras taisykles, kuriose kažkokiu būdu atsiranda išimčių.
Labai panašiai atrodo ir mūsų pastangos užkardyti sankcijų Rusijai bei Baltarusijai apėjimą. Jau kelerius metus per ES reglamentus, direktyvas ir nacionalinius sprendimus kuriame sistemą, užtikrinančią, kad sankcionuotos prekės neturi jų pasiekti nei tiesiogiai, nei per trečiąsias šalis.
Ir čia atsirado išimčių.
Ingridos Šimonytės Vyriausybė buvo uždraudusi didelio prioriteto, tarp jų ir dvejopos paskirties galimybę turinčių prekių eksportą oro transportu į daugelį trečiųjų šalių. Kai kurie Lietuvos verslininkai pareikalavo išimčių. Gintauto Palucko Vyriausybė ankstesnį sprendimą pakeitė. Draudimas liko sausumos transportui, o oro transportui bendro draudimo atsisakyta.
Tokiu būdu buvo pakeistas Lietuvos pasirinktas sankcijų apėjimo užkardymo modelis: vietoje absoliutaus draudimo buvo pažadėti „realūs kontrolės mechanizmai“. Eksportuotojai turėjo teikti duomenis apie prekes, gavėjus ir galutinius naudotojus ir pan., o valstybė – vertinti riziką, prireikus taikyti licencijavimą, administracinį ir baudžiamąjį poveikį.
Iki šiol sankcionuotų prekių kontrolės sistemos neturime.
Zoknių ir sankcijų istorijos stebėtinai panašios. Kuo per išimtis virsta nacionalinio saugumo politika.