Diskusiją moderavo žurnalistė Aleksandra Ketlerienė. Diskusijos dalyviai: Liberalų sąjūdžio pirmininkė, LR Seimo vice-pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Baltijos šalių advokatų kontoros „Walless“ Lietuvos biuro vadovaujanti partnerė Dovilė Burgienė, inovacijų politikos tyrėja dr. Agnė Paliokaitė, Lietuvos socialinių mokslų centro, VDU, SHARE Berlin instituto demografas dr. Vytenis Juozas Deimantas.
Diskusijoje aptartas mažėjantis gimstamumas Lietuvoje, jo priežastys, galimos valstybės politikos priemonės ir platesni demografiniai pokyčiai. Pabrėžta, kad mažas gimstamumas yra kompleksinis iššūkis, kurio negalima paaiškinti viena priežastimi ar jaunų žmonių nenoru kurti šeimą. Žmonės vis dar dažnai nori turėti vaikų, tačiau šiuos ketinimus realizuoti trukdo ekonominis ir geopolitinis nesaugumas, būsto prieinamumo problemos, darbo ir šeimos derinimo sunkumai, partnerystės nestabilumas, nevaisingumas, išaugę lūkesčiai tėvystei bei silpnėjanti artimųjų pagalba.
Nemažai dėmesio skirta valstybės paramos priemonėms. Pabrėžta, kad vienkartinės išmokos, mokestinės lengvatos ar kitos pavienės finansinės paskatos turi ribotą poveikį. Didesnę reikšmę gali turėti kompleksinės priemonės: prieinama vaikų priežiūra, galimybės derinti darbą ir šeimą, būsto prieinamumo didinimas bei tikslinga pagalba šeimoms. Tokia politika turėtų būti ilgalaikė, stabili, grindžiama duomenimis ir nepriklausyti nuo politinių ciklų.
Aptartas ir išaugęs tėvystės bei motinystės krūvis. Tėvams keliami aukšti reikalavimai, daugiau laiko ir išteklių skiriama vaikų priežiūrai, o tradicinis artimųjų pagalbos tinklas silpnėja. Todėl didėja viešųjų paslaugų ir bendruomeninės savitarpio pagalbos svarba. Taip pat atkreiptas dėmesys į vieniems vaikus auginantiems tėvams tenkantį finansinį ir emocinį krūvį.
Kita svarbi tema – šeimos kūrimo atidėjimas. Ilgesnis mokymasis, karjeros kūrimas, siekis įsitvirtinti darbo rinkoje ir apsirūpinti būstu lemia, kad vaikų susilaukiama vis vėliau. Prie to prisideda ir visuomenėje paplitusi nuostata pirmiausia siekti išsilavinimo, karjeros bei finansinio stabilumo ir tik tada kurti šeimą.
Aptariant kultūrinius veiksnius pabrėžta, kad moralizavimas ar raginimai susilaukti vaikų dėl valstybės ar tautos ateities nėra veiksminga priemonė. Svarbiau kurti šeimoms palankesnę aplinką, mažinti spaudimą būti „tobulais“ tėvais ir stiprinti bendruomeniškumą.
Diskusijoje akcentuota, kad gimstamumo skatinimas negali būti vienintelė demografinės politikos kryptis. Net sėkmingos priemonės greičiausiai visiškai nepanaikins visuomenės senėjimo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo. Todėl kartu reikia ruoštis mažesnei ir vyresnei visuomenei – stiprinti sveikatos, slaugos ir priežiūros paslaugas bei siekti aukštos gyvenimo kokybės. Pabrėžta, kad valstybės gerovę lemia ne tik gyventojų skaičius, bet ir produktyvumas, žmonių sveikata bei ekonominis aktyvumas.
Auditorijos klausimuose papildomai paliesti kartų solidarumo, pensijų sistemos, senstančių žmonių priežiūros, jaunų žmonių vienišumo ir partnerystės kūrimo klausimai. Svarstytas ir skaitmeninių technologijų poveikis bendravimui, tačiau pažymėta, kad duomenų, leidžiančių tiesiogiai susieti šį reiškinį su gimstamumu Lietuvoje, trūksta.
Bendra diskusijos išvada – nėra vienos priemonės, galinčios išspręsti mažo gimstamumo problemą. Reikalinga ilgalaikė, nuosekli ir duomenimis pagrįsta politika, mažinanti ekonomines, socialines ir praktines tėvystės kliūtis. Kartu būtina ruoštis visuomenės senėjimui ir galimam gyventojų skaičiaus mažėjimui, orientuojantis ne tik į gyventojų skaičių, bet ir į jų gyvenimo kokybę.