Diskusiją moderavo žurnalistas Edvardas Kubilius. Diskusijos dalyviai: Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili, Liberalų sąjūdžio narys, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Liberalų sąjūdžio frakcijos LR Seime narys Vitalijus Gailius, VU TSPMI doktorantė Miglė Palujanskaitė.
Diskusijoje nagrinėta, kiek Lietuvos vietos savivalda iš tiesų yra atstovaujamoji, t. y. leidžianti vietos gyventojams ir jų išrinktiems politikams savarankiškai spręsti bendruomenei svarbius klausimus, ir kiek ji yra administruojamoji, kai savivaldybės daugiausia įgyvendina nacionaliniu lygmeniu nustatytas taisykles ir administruoja joms paskirtas funkcijas bei finansinius išteklius.
Savivaldybių savarankiškumas. Diskusijoje vyravo požiūris, kad savivaldybių veikimo laisvę gana stipriai riboja nacionaliniai teisės aktai. Nors funkcijos skirstomos į savarankiškąsias ir valstybės perduotas, net ir savarankiškose srityse savivaldybių sprendimus dažnai detaliai reglamentuoja nacionalinės taisyklės. Kaip pavyzdžiai aptarti švietimas, socialinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir vietinės rinkliavos. Kartu pabrėžta, kad net ir tokiomis sąlygomis skirtingos savivaldybės pasiekia nevienodų rezultatų, todėl svarbūs vietos politikų iniciatyvumas, prioritetai ir gebėjimas išnaudoti turimas galimybes.
Finansinis savarankiškumas. Viena pagrindinių diskusijos temų buvo finansai. Teigta, kad didelė savivaldybių biudžetų dalis iš anksto susieta su teisės aktuose nustatytomis funkcijomis ir įsipareigojimais, todėl vietos politikams lieka ribota erdvė perskirstyti lėšas pagal konkrečius vietos prioritetus. Akcentuota, kad realus savivaldos savarankiškumas glaudžiai susijęs su galimybe savarankiškai disponuoti finansiniais ištekliais.
Atstovavimas ir politinė konkurencija. Nepaisant administracinių apribojimų, savivaldoje išlieka politinio pasirinkimo galimybių. Skirtingos politinės jėgos gali siūlyti skirtingus viešojo transporto, infrastruktūros, socialinės politikos ir kitų vietos problemų sprendimus. Tačiau nemaža dalis tarybose svarstomų klausimų priimama bendru sutarimu, nes yra susijusi su įstatymų įgyvendinimu. Todėl politinė konkurencija labiausiai atsiskleidžia tose srityse, kuriose savivaldybės turi realią pasirinkimo laisvę.
Demokratija ir valdymo efektyvumas. Diskutuota, ar stipri ir ilgą laiką dominuojanti vietos valdžia gali būti vertinama pirmiausia pagal pasiektus praktinius rezultatus. Viena vertus, politinis stabilumas gali sudaryti sąlygas nuosekliai įgyvendinti sprendimus ir pasiekti matomų infrastruktūros ar investicijų rezultatų. Kita vertus, pabrėžta, kad vien rezultato nepakanka: svarbu, kaip priimami sprendimai, pagal kokius kriterijus paskirstomos investicijos, ar užtikrinamas skaidrumas ir ar egzistuoja reali politinė konkurencija. Taigi efektyvumas neturėtų būti atsiejamas nuo demokratinių procedūrų, atskaitomybės ir sprendimų kontrolės.
Gyventojų vaidmuo. Savivaldos kokybę lemia ne tik institucijų formalios galios, bet ir pačių gyventojų įsitraukimas. Diskusijoje atkreiptas dėmesys į tai, kad visuomenė ne visada gerai supranta, už kokias sritis atsakinga savivaldybė ir kokius sprendimus ji iš tiesų gali priimti. Gyventojai vietos valdžią neretai vertina pagal lengviausiai pastebimus rezultatus – kelius, šaligatvius, apšvietimą ar kitą infrastruktūrą. Tačiau ne mažiau svarbūs yra mažiau matomi dalykai: sprendimų priėmimo skaidrumas, prioritetų nustatymas ir alternatyvų svarstymas.
Partijos, politiniai komitetai ir vietos koalicijos. Aptarta, kad nacionaliniame lygmenyje ryškūs ideologiniai skirtumai savivaldoje dažnai tampa mažiau svarbūs. Vietos koalicijas gali sudaryti nacionaliniu mastu konkuruojančios politinės jėgos, nes sprendžiant konkrečius vietos klausimus svarbesni tampa gebėjimas susitarti ir asmeniniai politikų santykiai. Kartu diskutuota apie politinių komitetų vaidmenį. Jie atsirado kaip alternatyva partijoms ir kaip atsakas į jų silpnumą kai kuriose savivaldybėse, tačiau įžvelgta rizika, kad tokie dariniai gali tapti pernelyg priklausomi nuo vieno lyderio ar siauros žmonių grupės. Taip pat iškelta vietos politikų kompetencijos problema – tarybų nariais kartais tampa žmonės, nepakankamai išmanantys savivaldos veikimą.
Seniūnaičiai ir gyventojų atstovavimas. Diskusijos metu paliestas ir seniūnaičių vaidmuo. Akcentuota, kad seniūnaitis turėtų būti vietos gyventojų balsas ir prisidėti prie konkrečių bendruomenės klausimų sprendimo. Tačiau praktikoje jų įtraukimas skirtingose savivaldybėse nevienodas: vienur jie aktyviai dalyvauja svarstant infrastruktūros ir kitus vietos klausimus, kitur jų vaidmuo lieka labiau formalus. Kaip viena problemų įvardytas ir menkas gyventojų dalyvavimas seniūnaičių rinkimuose.
Savivaldybių dydis ir valdymo modelis. Diskusijoje taip pat svarstyta, kaip savivaldybių dydis susijęs su jų gebėjimu savarankiškai veikti. Išryškėjo įtampa tarp dviejų siekių: mažesnė savivaldybė gali būti arčiau gyventojo ir geriau atliepti vietos poreikius, tačiau didesnė savivaldybė paprastai turi daugiau finansinių ir administracinių išteklių paslaugoms organizuoti. Todėl savivaldos stiprinimas siejamas ne vien su teritorijų dydžiu, bet ir su funkcijų, atsakomybės bei finansinių išteklių paskirstymu.
Apibendrinant. Diskusijoje išryškėjo, kad Lietuvos savivaldoje dera atstovavimo ir administravimo elementai, tačiau savivaldybių savarankiškumą reikšmingai riboja nacionalinis teisinis reguliavimas, finansavimo sistema ir valstybės nustatyti įpareigojimai. Didesnei realiai savivaldai reikalinga ne tik platesnė sprendimų ir finansinė laisvė, bet ir skaidrūs procesai, kompetentingi vietos politikai, politinė konkurencija bei aktyvus gyventojų dalyvavimas.