Diskusiją moderavo mokymų organizatorius ir laidų vedėjas Jonas Vitkauskas. Diskusijos dalyviai: Liberalų sąjūdžio frakcijos LR Seime nariai Virgilijus Alekna ir Arminas Lydeka, instituto „Liberalis“ direktorius Raimundas Lopata, NSA projektų koordinatorius Paulius Malžinskas.
Diskusijoje nagrinėtas sporto ir politikos santykis, tarptautinių sporto organizacijų vaidmuo, sporto reikšmė valstybės įvaizdžiui, Lietuvos sporto politikos kryptys, fizinio aktyvumo skatinimas ir sporto finansavimo efektyvumas. Diskusijos dalyviai sportą vertino ne tik kaip varžybas ar profesionalių atletų veiklą, bet ir kaip platesnį visuomeninį reiškinį, susijusį su valstybės politika, visuomenės sveikata, bendruomeniškumu, vertybėmis ir šalies reprezentavimu.
Didelė diskusijos dalis skirta tarptautinio sporto ir geopolitikos sąsajoms. Aptartas Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimas tarptautinėse varžybose bei galimi Lietuvos veiksmai, jeigu jų dalyvavimo sąlygos būtų švelninamos. Išryškėjo pozicija, kad tarptautinės sankcijos sporte yra politinio spaudimo priemonė, tačiau kartu pabrėžtas sudėtingas sportininkų pasirinkimas tais atvejais, kai tarptautinės federacijos leidžia varžytis šalių agresorių atstovams. Individualus varžybų boikotas gali reikšti, kad ilgus metus besirengęs sportininkas praranda galimybę siekti rezultato dėl sprendimų, kurių pats nepriėmė. Todėl akcentuotas aiškesnės ir koordinuotos valstybės, sporto federacijų bei olimpinio judėjimo atstovų pozicijos poreikis.
Kalbant apie tarptautinių sporto organizacijų veiklą, iškeltas sprendimų priėmimo skaidrumo klausimas. Pažymėta, kad visuomenei ir nacionalinėms institucijoms ne visada pakanka informacijos apie tai, kaip priimami tarptautinių sporto institucijų sprendimai, kas juos inicijuoja ir kokiais argumentais remiamasi. Dėl to pabrėžtas didesnio skaidrumo, informacijos prieinamumo ir nacionalinių sporto institucijų bendradarbiavimo su valstybės institucijomis poreikis.
Kita svarbi tema – sporto reikšmė valstybės prestižui ir įvaizdžiui. Aukšto meistriškumo sportininkų pasiekimai gali didinti šalies žinomumą ir skatinti visuomenės susidomėjimą sportu, tačiau diskusijoje raginta valstybės sporto politikos sėkmės nevertinti vien pagal iškovotų medalių skaičių. Profesionalus sportas įvardytas kaip sporto sistemos „viršūnė“, kurios pagrindą sudaro fiziškai aktyvi visuomenė, sportuojantys vaikai, treneriai, klubai, bendruomenės ir prieinama infrastruktūra. Kuo platesnė fiziškai aktyvi visuomenės dalis, tuo didesnė ir potencialių aukšto meistriškumo sportininkų bazė.
Diskutuojant apie Lietuvos sporto politiką, išryškėjo poreikis sportą ir fizinį aktyvumą vertinti kaip ilgalaikį valstybės pažangos veiksnį. Siūlyta aiškiau apibrėžti, kokių rezultatų valstybė siekia investuodama į sportą: vertinti gyventojų fizinio aktyvumo lygį, poveikį sveikatai, visuomenės gerovei ir kitus rodiklius. Akcentuota, kad fizinis neaktyvumas taip pat turi ekonominių ir socialinių pasekmių, todėl vertinant sportui skiriamas lėšas reikėtų skaičiuoti ne tik išlaidas, bet ir jų sukuriamą ilgalaikę naudą.
Daug dėmesio skirta sporto infrastruktūrai ir jos finansavimui. Diskusijoje kritikuotas požiūris, kai infrastruktūros projektų sėkmė vertinama pirmiausia pagal investuotų lėšų dydį ar pastatytų objektų skaičių. Pabrėžta būtinybė prieš investuojant įvertinti realų vietos bendruomenės poreikį, numatomą objekto naudojimą ir tai, kiek žmonių konkreti investicija paskatins būti fiziškai aktyvesnius. Kaip viena problemų įvardyta situacija, kai regionuose sukuriama sporto infrastruktūra, tačiau trūksta ja besinaudojančių žmonių. Todėl siūlyta pirmiausia telkti bendruomenes ir skatinti jų fizinį aktyvumą, o infrastruktūrą plėtoti atsižvelgiant į realiai susiformavusius poreikius.
Fizinis aktyvumas diskusijoje apibrėžtas gerokai plačiau nei profesionalus ar organizuotas sportas. Kalbėta apie vaikščiojimą, važiavimą dviračiu, prieinamus parkus ir aikštynus, saugią infrastruktūrą, vaikų būrelius ir kitas kasdienio judėjimo galimybes. Pabrėžta, kad už fiziškai aktyvesnę visuomenę negali būti atsakinga viena institucija – tam reikalingas švietimo, sveikatos, socialinės politikos, savivaldos ir kitų sričių bendradarbiavimas. Atskirai akcentuota vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo svarba bei šeimų ir vietos bendruomenių įtraukimas.
Išryškėjo keli bendri ilgalaikės sporto politikos principai. Pirmiausia akcentuotas poreikis pasiekti platesnį politinį susitarimą, kad sportas ir fizinis aktyvumas būtų laikomi viena iš visuomenės pažangos priemonių. Valstybės sporto politika turėtų remtis aiškia strategija, tęstinumu ir pamatuojamais rezultatais, o esminiu prioritetu turėtų tapti kuo platesnis vaikų, jaunimo ir vietos bendruomenių įtraukimas į fizinę veiklą. Kartu pažymėta, kad sporto sistemos pertvarkos turėtų būti pagrįstos aiškiu poreikiu, vykdomos tinkamu metu ir nesukurti papildomo neapibrėžtumo sportininkams bei federacijoms.
Apibendrinant, sportas pristatytas kaip daug platesnis reiškinys nei profesionalios varžybos ar medaliai. Jis siejasi su tarptautine ir vidaus politika, valstybės įvaizdžiu, visuomenės sveikata, jaunimo ugdymu, bendruomenių stiprinimu ir pilietiniu aktyvumu. Todėl ilgalaikė sporto politika turėtų derinti aukšto meistriškumo sporto siekius su pagrindiniu tikslu – sudaryti sąlygas kuo didesnei visuomenės daliai būti fiziškai aktyviai.