Diskusiją moderavo LLJ valdybos narė Smiltė Domeikytė. Diskusijos dalyviai: Liberalų sąjūdžio frakcijos LR Seime narys Simonas Kairys, LiJOT prezidentas Umberto Masi, LMS valdybos narė Aušrinė Levinskaitė.
Diskusijoje „Socialinių medijų ribojimai jaunimui – laisvės varžymas ar apsauga?“ nagrinėta, kaip rasti pusiausvyrą tarp jaunų žmonių laisvės naudotis socialinėmis medijomis ir poreikio apsaugoti juos nuo skaitmeninėje erdvėje kylančių rizikų. Sutarta, kad socialiniai tinklai jau tapo neatsiejama kasdienybės dalimi – jie naudojami bendravimui, informacijos paieškai, saviraiškai, organizacinei veiklai ir ryšiams su bendraminčiais palaikyti. Ypač pabrėžta jų reikšmė jauniems žmonėms, kurie savo artimiausioje aplinkoje ne visada randa panašių interesų ar patirčių turinčių žmonių. Kita vertus, kalbėta apie perteklinį naudojimą, algoritmų skatinamą nuolatinį turinio vartojimą, informacinius burbulus, klaidinantį ar žalingą turinį bei galimą neigiamą poveikį emocinei savijautai ir tarpusavio santykiams.
Daug dėmesio skirta galimam socialinių medijų draudimui jaunesniems nei 15–16 metų asmenims. Išryškėjo abejonės, ar absoliutus draudimas būtų praktiškai įgyvendinamas ir veiksmingas, nes socialinės medijos yra giliai integruotos į jaunų žmonių bendravimą ir kasdienę veiklą, o egzistuojančius amžiaus apribojimus jau dabar galima apeiti nurodant neteisingus duomenis. Akcentuota, kad vien uždraudus socialines medijas, tačiau nepasiūlius alternatyvių veiklų ir bendravimo erdvių, pati problema nebūtų išspręsta. Todėl ribojimai turėtų būti svarstomi kartu su jaunimo užimtumo, neformaliojo ugdymo, bendruomeninių veiklų ir emocinės gerovės priemonėmis.
Pabrėžta, kad atsakomybė už saugų naudojimąsi socialinėmis medijomis negali tekti vien vaikams ir paaugliams. Svarbus vaidmuo tenka šeimai, mokyklai, valstybei ir pačioms technologijų bendrovėms. Mokyklose reikėtų daugiau dėmesio skirti skaitmeniniam ir medijų raštingumui, saugiam naudojimuisi platformomis bei gebėjimui kritiškai vertinti informaciją. Pažymėta, kad šių žinių trūksta ne tik jaunimui, bet ir suaugusiesiems bei tėvams, kuriems taip pat kyla klausimų, kiek ir kokį turinį leisti vartoti vaikams bei kaip formuoti sveikesnius skaitmeninius įpročius.
Atskira diskusijos dalis buvo skirta socialinių platformų atsakomybei. Kalbėta apie amžiaus patvirtinimo sistemas, turinio kontrolę, algoritmų veikimą, dezinformaciją ir sparčiai daugėjantį dirbtinio intelekto kuriamą turinį. Pažymėta, kad platformos turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už tai, kokią skaitmeninę aplinką kuria, tačiau reguliavimo priemonės gali kelti ir naujų problemų. Pavyzdžiui, amžiaus nustatymas pagal dokumentus, veido atpažinimą ar naudotojo elgsenos analizę kelia privatumo ir asmens duomenų apsaugos klausimų. Todėl siekiant didesnio saugumo svarbu kartu įvertinti, ar pasirinktos priemonės nesukuria kitų grėsmių.
Svarstant, kaip galėtų atrodyti saugesnė skaitmeninė aplinka jaunesniems nei 16 metų naudotojams, minėtas begalinio turinio naršymo („scrollinimo“) ribojimas, mažiau priklausomybę skatinantis platformų dizainas, tinkamesnė turinio kontrolė ir didesnis algoritmų skaidrumas. Diskusijoje kelta mintis, kad jaunesniems naudotojams galėtų būti taikoma kitokia socialinių platformų aplinka, kurioje būtų mažiau algoritmiškai skatinamo įsitraukimo ir daugiau apsaugos nuo netinkamo turinio.
Akcentuota, kad socialinių medijų problematikos negalima atskirti nuo platesnio socialinio konteksto. Jaunimui reikia prieinamų veiklų po pamokų, bendruomeninių erdvių, sporto ir kitų gyvo bendravimo galimybių, taip pat emocinės bei psichologinės pagalbos. Jei realioje aplinkoje tokių alternatyvų trūksta, vien technologiniai apribojimai ar amžiaus cenzas vargu ar iš esmės pakeis jaunų žmonių įpročius.
Apibendrinant, išryškėjo požiūris, kad jaunimo saugumo skaitmeninėje erdvėje klausimas neturėtų būti sprendžiamas viena priemone. Reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis pagrįstą reguliavimą, platformų atsakomybę, skaitmeninį ir medijų raštingumą, šeimos bei mokyklos įsitraukimą, jaunimo balso įtraukimą ir patrauklių alternatyvų skaitmeninei veiklai kūrimą. Socialinių medijų ribojimas šiame kontekste vertintas ne kaip savitikslis sprendimas, o kaip viena iš galimų platesnės jaunimo apsaugos ir sąmoningo technologijų naudojimo politikos priemonių.