Ar 2023 m. pabaigoje Seimo patvirtinta valstybės pažangos strategija Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ atitinka mūsų laiko iššūkius?
Štai profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad „Seimo komitetai atmetė tą negatyvųjį raidos scenarijų, kuris bent kiek rodo dabartinę pasaulio raidą. Vietoje to buvo užsidėti rožiniai akiniai, o jau po naujų 2024 m. Seimo rinkimų net ir to menkaverčio „Lietuva 2050“ orientyro nebepaisoma.“
Profesorius teigia, kad, nors vizija bandė surasti dermę tarp gerovės ir saugumo iššūkių, tačiau šiandien ją reikia perrašyti, atsižvelgiant į tai, kokiame pasaulyje gyvename. Pasak jo, reikia kurti ne gerovės, o saugumo arba atsparumo valstybę.
Šiaip klausimas, koks vizijos „Lietuva 2050“ santykis su tikrove, nėra naujas. Dar ją ruošiant būta kritikos, esą pasirinkta ne ta ateities metodologija, tai tik spėlionės, nepamatuoti troškimai ir pan. Būta ir lengvabūdiškų palyginimų su Francio Fukuyamos „Istorijos pabaiga“, ir nuotaikingų gretinimų su įvairiomis „Viskas gerai, ponia markize“ versijomis.
Priminsiu, kad esminiais vizijos rengimo dėmenimis tapo bandymai apmąstyti galimų ateičių įvairovę, aptinkant mums reikšmingiausias galimybes susiduriant su geopolitikos, liberaliosios demokratijos, demografijos, klimato kaitos, technologinės raidos problemomis.
Buvo parengti keturi alternatyvūs Lietuvos raidos scenarijai. Jie yra sudėtinės Seime patvirtintos „Lietuva 2050“ dalys. Pagrindinė siejanti ašis – autokratijų iššūkiai bei grėsmės ir klausimas, kaip Lietuvai ir jos sąjungininkėms pavyks apginti ir stiprinti demokratines vertybes.
Būtent todėl įtvirtinta, kad „Lietuva 2050“ nėra akmenyje įkaltas kelrodis į siekiamybes. Lietuva nėra strategiškai nepakeičiama valstybė. Ji – ne Taivanas su puslaidininkių lustais ar Saudo Arabija su nafta. Todėl Lietuvos raidos vizijai būtina nuolatinė stebėsena kaip strateginių ambicijų peržiūra.
Nuolatinei peržiūrai buvo sukurta konkreti teisinė (Lietuvos Respublikos Strateginio valdymo įstatymas) ir institucinė sąranga: nuo Valstybės pažangos tarybos, Seimo Ateities komiteto iki Seimo ir Vyriausybės kanceliarijų padalinių, atitinkamų patarėjų ministerijose, o taip pat akademinių ir nevyriausybinių ekspertų grupių.
Peržiūrai turime Nacionalinį pažangos planą. Jis ir yra „Lietuvos 2050“ įgyvendinimo strategija per lėšų valstybės pažangai paskirstymą.
Peržiūra vykdoma darymo būdu. Tai – politinis veiksmas. Tam reikalinga politinė valia, neneigianti tikrovės ir pripažįstanti, kad strategija – tai kompromisai ir rizikos, o politika – ne schemos, bet situacijos. O dabartinė padėtis – saugumo pamatų erozija, apie kurią dėstoma viename iš minėtų vizijos „Lietuva 2050“ scenarijų.
Scenarijus, reikalaujantis telkti maksimalius išteklius atgrasymui, teikti dar stambesnę paramą Ukrainai, apkarpyti gerovės išlaidas ir subsidijas, rengtis didesnei fiskalinei integracijai Europos Sąjungoje. Tai ir būtų vizijos „Lietuva 2050“ peržiūros, o ne jos atsisakymo kampas. Tačiau jį turi lydėti aktyvūs, situacijas kuriantys užsienio ir vidaus politikos žingsniai, kiekvieną dieną tikrinant, ką reikia permąstyti, kas atlaiko išbandymus, ko atsisakyti, kaip perstatyti ir kur bei kam turi būti telkiami Respublikos piliečiai.
Ar pasiryš tam ši valdančioji koalicija?