Premjerės Ingos Ruginienės Vyriausybės programoje skelbiama, kad jos tikslas – „grąžinti valstybę į darnaus ir tvaraus vystymosi vėžes, rūpintis ja kaip visų piliečių bendruoju gėriu“. Nes Lietuva – mūsų visų bendri namai, sakoma programoje ir siūlomi mainai. Jei jūs rūpinsitės valstybe, tai ir valstybė pasirūpins jumis apsaugodama, augindama, gerindama, pažabodama, užtikrindama, ilgindama, investuodama, stiprindama, kurdama, tausodama, puoselėdama ir t. t.
Tai – socialistinė gerovės valstybės (angl. welfare state) modelio atmaina – globos valstybė. Apie ją prof. Vytautas Kavolis kažkada yra pasakęs, kad tokiu atveju valstybė taptų „viena milžiniška ligonine, kurioje kiekvienas yra kiekvieno gailestingoji sesuo“. Profesorius turėjo omenyje tai, kad tokioje valstybėje yra paneigiama piliečių teisė ir net atimama iš jų galimybė patiems rinktis savo atsakomybes ir ištikimybes, nes valstybė parūpins viską, kas žmonėms reikalinga, o ko ji neparūpins, to iš tikrųjų ir nereikia.
Naujoji Vyriausybė už intervencionizmą, valstybinių galių plėtrą, už dar didesnį valstybės kišimąsi į privačių santykių sritį, privačią nuosavybę ir rinką.
Pirmiausia, ji, valstybė, griebsis švietimo ir sveikatos apsaugos: „sureguliuosime nevalstybinių ugdymo įstaigų veiklą“, „stabdysime sveikatos paslaugų privatizavimo procesą“. Vyriausybė valdys švietimą ir sveikatos apsaugą, užsitikrindama šiose srityse valstybės monopolį, pašalindama privataus sektoriaus konkurenciją. Rodoma valstybės galia prieš privačias ugdymo ir sveikatos įstaigas, kurios yra rinkos atsakymai į valstybinės švietimo ir sveikatos ydas. Tai kelia rimtą klausimą apie valdžios požiūrį į privataus kapitalo statusą liberaliosios demokratijos valstybėje.
Toliau kaip Lenino bolševikų programoje. Paštas – „stabdysime Lietuvos pašto paslaugų privatizavimą“. Bankai – „taikysime finansinio stabilumo mokestį, skaičiuojamą nuo įsipareigojimų“. Žodžio laisvė – „užtikrinsime žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę visuomeninio transliuotojo veikloje“. Inteligentija – „keisime aukštųjų mokyklų vadovų rinkimo sistemą“. Pagaliau, duoklė kariuomenei – „užtikrinsime gynybos finansavimą, atitinkantį Lietuvos kariuomenės poreikį atsižvelgiant į karinį patarimą“, tarsi gynyba ir saugumas būtų tik kariškiams, o ne valstybės piliečiams.
Atrodo, kad XX Vyriausybės programos rengėjai mano, kad žmogaus gyvenimas gali būti suvestas į valstybę. Tai rodo jos menką supratimą, kas yra liberaliosios demokratijos valstybė. O ji ypatinga tuo, kad nelaiko savęs aukščiau už individą, pilietį. Jis nėra valstybės nuosavybė. Kaip ir privati nuosavybė, su kuria liberalioji demokratija bendradarbiauja, o neretai ir remia, kai valstybė nepajėgi atlikti savo funkcijų ar tų funkcijų, kurias valstybė neapdairiai prisiėmė.
Vyriausybės programos rengėjai ignoruoja tai, kad rezultatai, kuriuos duoda netrikdoma privati individų veikla, gali būti ir dažniausiai yra pranašesni už rezultatus, kuriuos žada kolektyvinė valdžia. O politinė tos valdžios intervencija valstybės vardu – ne tik neišsprendžia, o dažniausiai apsunkina problemas, kurių spręsti griebiamasi.
Kai įstatymo jėga ribojami konkurentai ir palaikomas valstybės monopolis, iš piliečio atimamos pasirinkimo galimybės ir tai blogina jo padėtį iš esmės. Kai valdžia imasi atsakomybės už piliečių gerovę, tai ji neišvengiamai ieško galios riboti ir jų nuosavybės teises, o kartu ir visas laisves, kurias ši teisė apima. Kai valdžia „prisiima“ globoti pilietį, ar ji turi atsakymą, kiek tai kainuos?
Valstybė neturi atsakymų, kiek tai kainuos. Ji neturi ekonominių savo veiklos saitų, kadangi ji neparduoda savo paslaugų rinkoje, nežino jų kaštų, nes rinkos, valstybei įsikišus, iš esmės nebelieka. Todėl valstybė tuos saitus paprastai pakeičia rinkos imitacija ir biurokratizacija.
Imituoti valstybė bando suteikdama valstybinėms tarnyboms ir įmonėms neva verslo subjekto statusą, t. y. reikalauti leidžiama užmokesčio už savo paslaugas. Tačiau toks imitavimas nepakeičia jų paslaugų pobūdžio – diktuoti vartotojui savo sąlygas.
Biurokratizacija tampa neišvengiamu valstybinių paslaugų bruožu, nes smulkmeniška reglamentacija, ką, kaip ir kodėl daryti, yra vienintelė priemonė visuomenei kaip nors kontroliuoti viešųjų lėšų naudojimą. Ją lydi vadinamasis valstybės aparato stiprinimas. Suskaičiuokite, kiek programoje žadama įsteigti valstybės institucijų.
Štai kodėl neverta klausti, ką valstybė galėtų padaryti dėl tavęs. Verčiau klausti, ar galėtų ji to nedaryti?