Seimas po pateikimo pritarė Žvalgybos įstatymo pataisoms. Jos žvalgybos institucijoms atveria gerokai platesnį veiksmų lauką. Oficialus tikslas – greitesnis atsakas į grėsmes. Tačiau kartu kyla klausimas, kur eina linija tarp būtinos apsaugos ir ar ne per plačiai valstybei atiduotos galios, keliančios piktnaudžiavimo galimybę?
Šiandien siūloma leisti žvalgybai neatidėliotinais atvejais sekti žmones be teismo leidimo, rinkti biometrinius duomenis, patekti į patalpas ir transporto priemones, tikrinti dokumentus, imituoti teisės pažeidimus, net veikti komercinėje erdvėje.
Tai nėra tik techninis įstatymo pataisymas. Tai santykio tarp valstybės ir piliečio naujas nustatymas.
Iki šiol pagrindinis žvalgybos institucijų darbas buvo rinkti informaciją ir ją pateikti sprendimų priėmėjams. Dabar siūloma žvalgybos institucijoms suteikti teisę šalinti grėsmes.
Kuo mažiau aiškiai apibrėžta, kas yra „grėsmės šalinimas“, tuo daugiau viskas priklauso nuo interpretacijos. O ten, kur prasideda interpretacija, prasideda ir galimybė piktnaudžiauti.
Vienas pavojingiausių pakeitimų – leidimas žvalgybai be teismo leidimo imtis veiksmų, kurie tiesiogiai kišasi į žmogaus privatumą. Į teismą žvalgybos institucija kreiptųsi tik po 24 valandų.
Europos Sąjungos teisė tokią tvarką leidžia, bet tik tada, kai padėtis tikrai skubi, „neatidėliotina“ ir aiškiai įvardyti tokios situacijos požymiai. Tačiau Seimui pateiktame įstatymo projekte nėra jokio aiškaus kriterijaus, kas ta „neatidėliotina“ situacija. Tai reiškia, kad ribos nustatomos ne įstatyme, o praktikoje.
Be aiškių taisyklių teismo kontrolė gali tapti tik formalumu. Žmogaus teisės tokiu atveju ginamos jau po to, kai jos pažeistos.
Įstatymo projektas leidžia žvalgybai rinkti pirštų atspaudus, balso ar net kvapo pavyzdžius, naudoti žymėjimo medžiagas.
Tokie duomenys yra jautriausi iš visų. Biometrika – tai žmogaus tapatybė, kurią galima peržengti tik turint labai tvirtas taisykles.
Projekte nėra atsakymų į paprastus, bet esminius klausimus: kada tiksliai galima rinkti tokius duomenis, kiek laiko jie saugomi?
Pataisos numato galimybę žvalgybos pareigūnams „imituoti teisės pažeidimus“. Kitaip tariant, veikti taip, kad atrodytų, jog jie patys pažeidžia įstatymus, jei tai reikalinga operacijai.
Problema ta, kad įstatyme nėra ribų, kurios padėtų atskirti leistiną imitavimą nuo provokacijos. O tai svarbiausia taisyklė: pareigūnas negali sukurti nusikaltimo, kurio nebūtų be jo paties veikimo.
Projektas taip pat numato panaikinti kai kuriuos draudimus žvalgybos pareigūnams užsiimti ūkine veikla. Atrodytų logiška, nes žmonės neturėtų būti izoliuojami nuo normalaus gyvenimo. Tačiau realybė tokia, kad žvalgybos pareigūnai turi prieigą prie informacijos, kuri rinkoje yra aukso vertės. Todėl rizika dviguba: interesų konfliktai, galimybė pasinaudoti informacija, kurios kiti neturi.
Dauguma Europos Sąjungos valstybių tokias veiklas riboja ne iš principo, o dėl saugumo logikos: kuo jautresnė informacija, tuo didesnė pagunda ja pasinaudoti. Šio Seimo daugumos projekte kol kas nėra nei aiškių deklaravimo taisyklių, nei prevencinės rizikos analizės.
Lietuvai būtina stipri žvalgyba. Reaguoti greitai taip pat būtina. Tačiau stipri valstybė yra ne ta, kuri turi daug galių, o ta, kuri moka jas (apsi)riboti. Tai praktikoje ne kartą išbandyta pamoka – didžiausią grėsmę liberaliajai demokratijai kelia demokratinė valstybė, kurioje normalumu tampa nuostata valstybės saugumo labui aukoti piliečių teises, laisves ir orumą.