FOTO: ELTA / KAROLINA GUDŽIŪNIENĖ
JAV 2025 m. gruodį suteikė sankcijų išimtis Baltarusijai kalio trąšoms kaip politinį sandorį, susietą su politinių kalinių paleidimu. Tačiau JAV nesiūlė Lietuvai ir Europos Sąjungai (ES) atsiimti savo sankcijų. O kalbos, kad Vašingtonas neva spaudžia ar spaus Lietuvą, dažniausiai yra vietinė suinteresuotų asmenų fantazija.
Lietuvoje jau seniai veikia atkaklių žmonių ratas, kuris kas kelis mėnesius bando prikelti tą patį lavoną – „atnaujinkime Baltarusijos kalio trąšų tranzitą“. Nors tai reikštų, kad Lietuva turėtų Briuselio prašyti išimčių ir sankcijų perrašymo. Tai būtų politinis skandalas, kuris Lietuvą viešai tapatintų su Remigijaus Žemaitaičio „draugais“ Vengrijoje.
Štai Igoris Udovickis, trąšų terminalo (kuriame aliaksandro lukašenkos režimas turi akcijų) vadovas, tiesiai sako tai, ką nori girdėti jo interesų auditorija: „Jokių sankcijų baltarusiško kalio tranzitui per Lietuvą nėra ir negali būti, kadangi tranzito kaip procedūros atžvilgiu sankcijų taikyti negalima.“
Tai klasikinė melo schema: pasakai pusę tiesos ir pateiki tai kaip teisinį faktą. Esmė yra ES sankcijos (Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2006 (po pakeitimų) – draudžiama ne tik importuoti ar pirkti, bet ir „transfer“), kurios Lietuvai galioja tiesiogiai ir kurios kalio trąšoms parašytos taip, kad apima ir tranzitą, ir bet kokį „praleidimą“.
Tai patvirtina ir ES teismų praktika: tranzitas per ES teritoriją laikomas „transfer“ forma.
Vytenis Andriukaitis, nors yra europarlamentaras ir jam nesunku pasitikrinti ES teisę, taip pat viešai argumentuoja, kad Lietuva gali vežti tranzitu kalio trąšas A. Lukašenkos režimui, ir net siūlo tai kaip mainus už Ukrainos krovinių pervežimą.
Buvęs užsienio reikalų ministras, verslininkas Vygaudas Ušackas taip pat viešai ir neviešai agituoja, kad būtina suteikti galimybę vežti kalio trąšas. Jis pasakoja apie savo tariamus ryšius su Donaldo Trumpo aplinka, kuri neva domisi „Belaruskalij“ aktyvais. V. Ušacko jau senokai siūlomas modelis paprastas – kadangi D. Trumpas vykdo verslo transakcijų politiką, kaip Lietuvos indėlį reikia užskaičiuoti ir jo kolegos Gedimino Žiemelio iš JAV perkamus lėktuvus („susigrąžinti“ G. Žiemelį), ir vykdyti visus JAV „šerifo“, pasak V. Ušacko, pageidavimus dėl Baltarusijos.
Tačiau valstybės politika nėra „tarpininkavimo verslas“. Be to, JAV oficialiai Lietuvos dėl tranzito nieko neprašė. Tai viešai patvirtino ir premjerė: „Niekada nebuvo jokio prašymo mums svarstyti tranzitą per Lietuvą.“ Tą patį patvirtino ir Prezidento patarėjas: „Mes nesulaukėme tokių paklausimų.“
Galima spėti, ateityje, pasikeitus valdžiai JAV, jei valdžioje bus demokratai, neatmestinas tyrimas, kaip D. Trumpo administracija, naudodama užsienio politiką ir korupcinius tarpininkus, siekė užsidirbti asmeniškai.
Ir čia kyla paprastas klausimas: kai Lietuvos institucijų (Užsienio reikalų ministerijos, Vyriausybės, Prezidentūros) atstovai susitinka su, pavyzdžiui, verslininku V. Ušacku, kuris naudodamasis savo buvusia diplomatine įtaka ir reputacija siūlo atnaujinti kalio trąšų tranzitą, ar tai deklaruojama, kaip to reikalauja įstatymai?
Nes jeigu tai nėra lobizmas, tada kas tai? Ar neperžengiama riba tarp viešojo intereso konsultavimo ir privataus spaudimo valstybei? Gal tuo turėtų susidomėti STT?
O rimčiausias atsakas šiems kitos šalies interesų lobistams atėjo iš Vašingtono. Ten lankantis Lietuvos parlamentarams – Žygimantui Pavilioniui ir Ruslanui Baranovui – Valstybės departamentas oficialiai Lietuvą informavo, kad JAV Lietuvos neprašė ir neprašys vykdyti Baltarusijos kalio trąšų tranzito.
Pasak Ž. Pavilionio, „Lietuvai svarbi žinia: Vašingtonas tikrai nespaudžia mūsų švelninti sankcijų putino lėlės lukašenkos režimui, todėl visi apsimetėliai, kalbantys D. Trumpo vardu šia tema Vilniuje, yra iš tiesų lukašenkos ir putino agentai. Vašingtonas daro viską, kad lukašenka toliau nepultų Lietuvos, laisvina politinius kalinius, tačiau jokių esminių verslo interesų nei rusijoje, nei baltarusijoje neturi („pas juos nėra ką pirkti“ arba „tai, ką jie siūlo, neatitinka JAV interesų“).“
Šitoje istorijoje iš esmės galima būtų padėti tašką, jei ir toliau nebus bandymų naujomis aplinkybėmis legalizuoti interesą apeiti Lietuvos nacionalinį saugumą.