Premjerė mėgsta skambius pasisakymus užsienio politikos temomis. Inga Ruginienė neslepia, kad jai patinka užsienio politika, jai čia neblogai sekasi, todėl norėtų būti dar aktyvesnė. Tačiau po premjerės pasisakymų vis dažniau kyla klausimų, o kuri gi tikroji valstybės linija, imama abejoti Lietuvos strateginiu nuoseklumu, o taip pat – Ministrės Pirmininkės noru reikštis užsienio politikoje ir jos galimybėmis tai daryti.
Lietuva ilgą laiką buvo viena pagrindinių baltarusių demokratinės opozicijos rėmėjų Europoje. Išlaikytas griežtas požiūris į Aliaksandro Lukašenkos režimą. Tačiau štai premjerė aktyviai sudalyvavo iš Vilniaus išvarant Sviatlaną Cichanouskają. Ji susitiko su tais išlaisvintais baltarusių politiniais kaliniais, kurie ragina bendradarbiauti su Minsku (iš esmės ir su Maskva). Kai kurie I. Ruginienės pasisakymai apie būtinybę išlaikyti komunikacijos kanalus su režimu sukėlė nerimo dėl švelnėjančios Lietuvos laikysenos autoritarinių režimų atžvilgiu.
Tęsiantis Baltarusijos hibridinėms atakoms I. Ruginienė ne kartą kartojo: „Mes kol kas nematome galimybių kažkaip labiau šiltinti santykius tol, kol matome vienareikšmišką požiūrį iš Baltarusijos – hibridinės atakos, balionai, mūsų vežėjai neatgauna neteisėtai laikomų užrakintų automobilių.“ Klausimas liko atviras: o jei išvardytų aplinkybių nebebus, santykių pagerinimas bus galimas, nepaisant Baltarusijos (Rusijos) karo prieš Ukrainą?
Premjerė siekė, kad Seime parengta rezoliucija dėl Baltarusijos hibridinių atakų prieš Lietuvą nebūtų priimta. Ji dangstėsi amerikiečių prašymais to nedaryti ir apskritai mėgino rodyti save kaip vos ne kasdien tiesiogiai bendraujančią su Vašingtonu. Tai gimdė tragikomiškas, bet Lietuvai pavojingas situacijas.
I. Ruginienė interviu „Politico“ sudvejojo NATO gyvybingumu, prabilo apie Europos Sąjungos ir jau egzistuojančių Europos ginkluotųjų pajėgų stiprinimą bei „planą B“. Strateginis planavimas savaime nėra problema. Valstybės visada rengia įvairius scenarijus. Tačiau viešas kalbėjimas apie saugumo modelius, pagrįstus nežinojimu ar nuojautomis, siunčia labai jautrų signalą. Šiuo atveju juo tapo Lietuvos abejonė NATO patikimumu.
Vėliau premjerė aiškino, kad ji už NATO, bet kalbėdama apie saugumo scenarijus be NATO tikėjosi JAV dėmesio stipriam NATO. Ir labai džiaugėsi, nes „po to, kai aš pasakiau apie įvairius planus, na pagaliau Amerika tikrai įsiklausė ir priėmė sprendimą, kad būtent tai ir yra ta kryptis, kurios visi bendrai turime laikytis.“ Tiesa, šių žodžių I. Ruginienė kiek vėliau bandė išsiginti. Taip ir liko neaišku, ar ji palaiko ryšį su JAV, ar ne?
Todėl neturime žinių, ar Grenlandijos krizės metu Lietuvos premjerė, prabilusi apie galimą rimtą pokalbį su JAV prezidentu dėl saugumo ir teritorinių klausimų, buvo išgirsta. Bet žinome, kad Danijos premjerė buvo nusivylusi, kad jos kolegė Lietuvoje pamiršo, koks Grenlandijos statusas ir kam ji priklauso.
Saugumo ir teritoriniais klausimais I. Ruginienė skendo ne tik Atlanto, bet ir Ramiajame vandenyne. Premjerė nematė priežasčių, kodėl Vilniuje įsikūrusi Taivaniečių atstovybė negalėtų būti pervadinta Taipėjaus vardu. Ji manė, kad pervadinimu Lietuvos užsienio politika „grįš prie šaknų“. Kas tos šaknys, kaip ir ką jos užaugino, o kam neleido augti, premjerei neaiškino. Ministrei Pirmininkei pasirodė, kad atstovybės pavadinimą galima pakeisti vienašališkai, to pakaks diplomatinių santykių su Kinija normalizacijai, nors Pekino sąlyga – ne atstovybės pavadinimas, o jos uždarymas. Po Prezidento ir užsienio reikalų ministrų komentarų paaiškėjus, kad Lietuva Taivaniečių atstovybės temos nekels, kaip atrodo premjerės pareiškimai?
Užsienio politika efektyviausiai veikia tada, kai valstybės vadovai kalba vienu balsu. Kai diplomatinėje erdvėje ryškėja skirtingos interpretacijos, išoriniams partneriams tai tampa papildomu neapibrėžtumo šaltiniu, o priešininkams – palankia dirva informacinėms ir kitoms kampanijoms. Premjerės I. Ruginienės pareiškimai ir komentarai rodo, kad Lietuvos užsienio politikoje atsirado naujas žanras – skambi improvizacija.
Diplomatijoje improvizacija kartais gali atrodyti kaip drąsa. Tačiau dažniausiai ji virsta kvailybe, tampančia klaida. O klaidos geopolitikoje mažoms valstybėms kainuoja labai brangiai.