FOTO: ŽYGIMANTAS GEDVILA | DELFI
Lozungą „Lietuva lietuviams“ prezidentas Gitanas Nausėda įvertino gana principingai: „Pirmiausia dėl to, kad man tai atsiduoda labai negerais dalykais, kurie dar praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo Vokietijoje. Galima mylėti valstybę ir tikrai siekti paties geriausio valstybei visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų, o tiesiog gerbiant visas tautas, visų tautų žmones, kurie gyvena kartu su mumis. Tik šituo keliu eidami mes padarysime Lietuvą stiprią. Visais kitais atvejais aš bijau, kad mes Lietuvai tik pakenksime.“
Pagaliau prezidentas prakalbo nebe užuominomis ar aptakiais pasisakymais apie „toleranciją“. Ir tai aiški vertybinė takoskyra. Neapykantos ir baimės politikos tikslas yra gana aiškus – įsivardinti normalumo ribose, sukelti diskusijas, jų pagalba tapti normalia, turinčia neginčijamą galimybę būti ir veikti. Prezidentas, sulygindamas šūkį su nacizmu, iš aukštos savo tribūnos brėžia raudoną liniją spekuliacijoms apie „patriotinį kontekstą“.
Per valstybės vadovo pasisakymą Lietuva save sutapatina su Vakarų politine tradicija, kurioje tautiškumas yra pilietinis, o ne genetinis.
Šiandien mes esame ES ir NATO valstybė, nebegyvename carinėje Rusijoje. XIX a. pabaigoje, spaudžiama carinės imperijos ir polonizacijos, tauta kovojo už patį faktą, kad ji egzistuoja. Tada tai buvo išlikimo šūkis. Tačiau bandymas tą patį lozungą taikyti 2026-aisiais modernioje, demokratinėje valstybėje nebesaugo lietuvybę nuo išnykimo, o tik pradeda rūšiuoti piliečius į „tikrus“ ir „likusius“.
„Konteksto“ ieškotojai bando įtikinti, kad tai tik nekaltas tėvynės meilės demonstravimas, tačiau skanduojantys tokius lozungus puikiai supranta, kokį „kontekstą“ jie turi omeny. Tai nėra Maironio poezijos skaitymo būrelis.
Nacizmo ir jo lietuviškos versijos naratyvai teigia, kad teisė į valstybę kyla ne iš pilietybės ar įstatymo, o iš biologinės/etninės kilmės.
Jei mes sutinkame, kad „Lietuva lietuviams“ yra priimtinas šūkis tam tikromis patriotizmo sąlygomis, mes sutinkame ir su prielaida, kad žmogaus teisės ir pilietybės samprata yra kintamas, o ne esminis dalykas.
„Lietuva lietuviams“ prieštarauja pačiai Respublikos (Res publica – bendras reikalas) idėjai. Moderni valstybė laikosi ant pilietinio sutarties pagrindo, o ne ant genetinio etniškumo studijų.
Yra dalykų, kurie savo prigimtimi XXI amžiuje yra nuodingi. „Lietuva lietuviams“ yra vienas iš jų. Jis nesukuria jokios pridėtinės vertės mūsų saugumui ar kultūrai – jis tik sėja baimę tiems, kurie nėra „mes“, ir suteikia klaidingą pranašumo jausmą tiems, kurie nieko kito, išskyrus savo kilmę, pasiūlyti pasauliui negali.
Viešojoje erdvėje bandoma prastumti agresyvią potekstę: esą tik tie, kurie rėkia „Lietuva lietuviams“, yra „tikrieji“ patriotai, o visi kiti pavojaus akivaizdoje pirmieji bėgs į Vakarus. Šis naratyvas ne tik klaidingas – jis yra tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui, daro mus mažiau atsparius hibridinėms grėsmėms.
Patriotizmas yra meilė savo valstybei, o „Lietuva lietuviams“ yra neapykanta savo piliečiams.