Gegužės 3-ioji yra viena tų datų, per kurias labai aiškiai matyti Lietuvos santykių su Lenkija būklė.
Lenkijai tai didelė valstybingumo šventė, vienas svarbiausių jos politinės tapatybės simbolių. Lietuvai ši data irgi priklauso, tą suvokėme per Atmintinų dienų įstatymą, bet realybėje mes jos beveik neminime, nes iki galo nesuprantame, kam ji mums reikalinga šiandien.
O reikalinga ji ne vien istorikams. Gegužės 3-iosios Konstitucija galėtų būti puikus politinis tiltas su Lenkija. Data, per kurią Lietuva galėtų nuosekliai kurti pasitikėjimą, bendros istorijos jausmą ir šiuolaikinę strateginę partnerystę. Ir ne tik todėl, kad reikia paminėti ir savo praeitį, bet ir todėl, kad Lenkija šiandien yra viena svarbiausių valstybių Lietuvos saugumui.
Tačiau Lietuva šio politinio instrumento beveik nenaudoja.
Tuo tarpu Lenkija Gegužės 3-iąją mini rimtai, nes tai jos valstybės pasakojimo dalis. Lietuva, paprastai nesuprasdama, kad tai ir jos bendras su Lenkija istorinis pasakojimas, dažniausiai tik mandagiai prisimena, nes neturi nei aiškios idėjos, nei politinio darbo, nei gyvo ryšio su dabartine Lenkijos valdžia.
Prezidentas ilgai gyveno šnekėjimais apie gerus asmeninius santykius su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Asmeniniai santykiai – svarbūs, bet tai nėra strategija. Pasikeitus politinei valdžiai Varšuvoje paaiškėjo, kad gilesnių tiltų nėra.
Lietuvos vyriausybės lygmeniu vaizdas taip pat silpnas – be aiškios iniciatyvos, be rimto regioninio sumanymo, be pastangos Lenkiją paversti ne proginio mandagumo bei malonumo stebint futbolo rungtynes, o kasdienės politikos partnere. Gal dabar metas kurti politinius-ekonominius santykius ne su Kambodža ar Laosu, o nuolat būti su Lenkija, tariantis apie partnerystės strategiškumą, jam kylančius iššūkius ar atvertinas naujas bendrystes.
Todėl ir susilaukiame pavojingo rezultato. Lenkijai Lietuva tampa nebe geopolitiniu partneriu, su kuriuo galima formuoti regiono darbotvarkę, o labiau saugumo problema – Suvalkų koridoriumi, pažeidžiamu ruožu, teritorija, per kurią krizės atveju gali ateiti Rusija. Tai labai blogas ženklas Lietuvos užsienio politikai. Valstybė, kuri nesugeba savo bendros istorijos su Lenkija paversti dabarties politiniu kapitalu, pati mažina savo svorį Varšuvoje.
Jeigu tiesa, kad Lenkijos Užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo diplomatinėms atstovybėms Gegužės 3-iosios minėti kartu su Lietuva užsienyje, tai būtų skandalas.
Skandalas, visų pirma, apie Lietuvos užsienio politiką.