Gegužės 17 d. Kėdainiuose vyko partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos šventė. Tai turėjo būti diena, skirta valstybei, atminčiai, kariuomenei, pasiaukojimui. Tiems, kurie šiandien realiai neša Lietuvos saugumo naštą.
Bet nuotraukose, pirmoje eilėje ir beveik visur, išpūtęs krūtinę matomas krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.
Klausimas paprastas: ką jis ten simbolizuoja?
Partizaną? Kariuomenę? Visuomenės vienybę? Ar tik dar vieną politiką, atėjusį pasiskolinti kariuomenės autoriteto savo asmeniniam įvaizdžiui didinti?
Svetimkūnis, kuris pats anksčiau NATO ir Ukrainą yra apibūdinęs vulgaria, gatvės lygio kalba, atėjęs iš antisemitizmu, korupciniu susikompromitavimu ir prorusiškais refleksais dvokiančios koalicijos, be jokio kuklumo save reklamuoja šventėje, kurioje turi būti pagerbiami žmonės, nešantys atsakomybę už valstybės išlikimą.
Kariuomenė turi būti virš partinės politikos. Bet kai politikas su abejotinu vertybiniu bagažu stoja į pirmą eilę, jis ne vienijasi su kariuomene, o teršia ją savo politinės reputacijos purvu.
Dar blogiau. Ministras R. Kaunas jau tampa platesnės gynybos srities problemos simboliu. Mes turėsime pratintis, kad po kiekvieno drono įskridimo, po kiekvieno naujo pažeminimo bus aiškinama: procesas vyksta, sprendimai rengiami, viskas užtruks, negalima skubėti, negalima kelti panikos.
Iki kito drono.
Tokioje situacijoje ypač groteskiškai skamba Prezidento Gitano Nausėdos žodžiai, kad jeigu Europos gynybos iniciatyvos yra mūsų ir Europos Sąjungos ambicijos atlikti didesnį vaidmenį NATO dalis, jas reikėtų remti. Teisinga mintis. Bet ką tuo metu sako Lietuvos krašto apsaugos ministras? Jis kartoja seną, provincialų refleksą: „nešvaistykime energijos kalboms apie Europos kariuomenę“.
Lietuva, rytinio NATO flango šalis, turėtų būti viena iš tų valstybių, kuri stumia Europą į didesnę karinę atsakomybę, į bendrą gynybos pramonę, į greitesnius sprendimus, į Ukrainos patirties perėmimą. Tačiau vietoje to pirmoje eilėje matome politiką, kuris simbolizuoja ne strateginį proveržį, o gynybos provincialumą ir politinę tuštumą.
Lietuva nesugeba strategiškai išnaudoti Ukrainos karo patirties. Tebėra unikali proga remti Ukrainą ir Europą, perkeliant dalį ukrainietiškų technologijų, gamybos grandinių, kovinės patirties bei inžinerinių kompetencijų į Lietuvą. Kaip tą daro britai, vokiečiai, prancūzai ir kiti. Ir per tai taip pat turėti argumentų diskusijai apie Europos gynybos ateitį NATO.
Tai ir R. Kauno problema. Jis yra simptomas sistemos, kuri gynybos politiką nori paversti tik asmenine reklama ir karjera. Ministrui reikia apsispręsti, ne tik su kuo jis. Jam reikia apsispręsti, ar jis apskritai supranta, kokiame pavojuje yra Lietuva.