Ką šiandien galima pasakyti apie socialdemokratų užsienio politikos prioritetus? Ne deklaruojamus programose, o tikrus, tikroje politikos kasdienybėje. Pirma, ieškoti santykių „gerinimo“ su Aliaksandro Lukašenkos režimu. Antra, „normalizuoti“ santykius su Kinija. Trečia, kuo labiau atsiriboti nuo ankstesnės dešiniųjų Vyriausybės užsienio politikos. Ketvirta, atsikratyti Kęstučio Budrio kaip kliūties tos „kairiosios“ politikos įgyvendinimui.
Pirmiausia siekiama atverti duris dialogui su A. Lukašenka ir Baltarusijos trąšų tranzitui. Kalbomis apie galimas biudžeto įplaukas, Klaipėdos uosto apkrovas, pagalbą galimam JAV prezidento šeimos verslui dangstomas noras užsidirbti ir legalizuoti privačius interesus. Dėl jų siūloma atsisakyti Baltarusijos atgrasymo politikos, kurią Lietuva tikslingai formavo per Europos Sąjungos (ES) sankcijas Minsko atžvilgiu. Sulaikymo politikos socdemai jau atsisakė, išprašydami iš Vilniaus Sviatlaną Cichanouskają.
Antru atveju, kalbama apie diplomatinio atstovavimo su Kinija atkūrimą, viešai svarstant nuolaidų jai galimybes ir tikintis ekonominės naudos. Kai ES tariasi plėtoti Bendrijos prekybos su Kinija apsaugos priemonių paketą, o JAV Kinijos atžvilgiu taiko dar Šaltojo karo metu prieš Sovietų Sąjungą išbandytą sulaikymo doktriną ir „pagal nutylėjimą“ didina karinę paramą Taivanui, Lietuvos socdemai mėgina „normalizuotis“ su Kinijos komunistais.
Kandidatas į premjerus Mindaugas Sinkevičius sako: „Vertindami ir priimdami įvairius užsienio politikos žingsnius pradedame ne manipuliuoti vertybiškai, bet pradedame skaičiuoti: investicijas ir naudas, ekonominį bendradarbiavimą, verslo poreikius atliepiamus…“
Kažkada panašiai kalbėjo buvęs Vokietijos kancleris ir socialdemokratų lyderis Gerhardas Schroederis. Netrukus šrioderizmas tapo politinės korupcijos, atviro lobizmo ir priklausomybės nuo autoritarinių režimų sinonimu. Kas atrodo naudinga ekonomiškai, ne visada naudinga valstybiškai.
M. Sinkevičius dar žada būti aktyvus užsienio politikos lauke ir jam bus „įdomu žinoti, kas vyksta, man įdomu žinoti ne tik tai, kas vyksta už Atlanto, bet ir kas vyksta tarp ES, NATO partnerių“.
Kas vyksta, daugiau mažiau žinoma. Problema, ar socdemai nori tik žinoti, ar nori procesuose adekvačiai dalyvauti? Kol kas jie parodė, kad tik stebi, komentuoja, o ne įtakoja sprendimus.
Nepaisant pastangų „normalizuotis“ su Kinija, socialdemokratai viešai neginčija JAV vaidmens Lietuvai. Inga Ruginienė labai norėjo susitikti su Donaldu Trumpu ar bent jau su viceprezidentu. Nespėliokime, kas būtų buvę, bet į siūlymus kurti nuolatinius Lietuvos ryšius su Vašingtono politiniu ir ekspertiniu elitu, pavyzdžiui, įsteigiant įtakingų JAV politikų, diplomatų ir ekspertų garbės patarėjų tarybą prie Prezidento ar Vyriausybės, socialdemokratai nesureagavo. Kitokio veikimo modelio nei įprasta, dažnai nevaisinga protokolinė diplomatija jie nepasiūlė.
Europa juda link naujos saugumo architektūros. Klausimas jau nebe tas, ar europinis NATO ramstis stiprės, o tai, kokiu greičiu tai vyks ir kurios valstybės taps šio proceso lyderėmis. Kaip atrodys NATO 3.0?
Svarstomi bent trys scenarijai: a) stipresnis europinis vaidmuo NATO viduje per didesnes Europos investicijas; b) Europos gynybos bendrijų sąjunga su bendromis politinėmis ir karinėmis struktūromis; c) regioninių „norinčiųjų koalicijų kūrimas“, ypač Šiaurės ir Baltijos regione.
Ką apie tai sako socialdemokratai? „Nešvaistykime energijos kalboms apie Europos kariuomenę“, – rėžia socialdemokratas Robertas Kaunas.
Tai bene tiksliausias socialdemokratų užsienio ir saugumo politikos apibūdinimas. Kai Europoje vyksta strateginės diskusijos dėl naujos saugumo architektūros, Lietuvos valdantieji siūlo jose nedalyvauti.
Todėl nenuostabu, kad ir Šiaurės–Baltijos šalių formatas dažnai suvokiamas tik kaip protokolinis renginys bendroms nuotraukoms. Norint būti aktyviu užsienio politikos subjektu, reikia turėti idėjų. Norint turėti idėjų, reikia turėti viziją. Socialdemokratams trūksta abiejų.
Todėl nenuostabu, kad ir Lenkija socialdemokratų užsienio politikoje tampa vis labiau pamiršta. Tenkinamasi bendrais pareiškimais, kad Varšuva yra kartu. Tačiau ar buvo ieškoma naujų integracijos formų? Ar svarstyta atgaivinti „Litpolbatą“ – bendrą Lietuvos ir Lenkijos batalioną, kuris galėtų tapti nauju impulsu realiam regioniniam bendradarbiavimui ir atgrasymui? Daugelis net nežino, kad tokį darinį turėjome.
Dar daugiau neatsakytų klausimų girdime Ukrainos tema.
Daug kalbama apie Ukrainos integraciją į Europą. Bet neaišku, kokiu pagrindu ji turi vykti? Pagal Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo koncepciją – asocijuotą narystę? Bet gal karinė integracija gali prasidėti anksčiau? O jei anksčiau, tai – kaip? Ar girdėjome socialdemokratų nuomonę šiais klausimais?
O būtent atsakymais į šiuos klausimus galėtų būti grįsti artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetai. Kai jų nėra, tai ir nenuostabu, kad Vilnius tą darbotvarkę užpildė ne tikrovės politiką, o įprastą biurokratinę ES rutiną atspindinčiomis temomis.
Štai taip Lietuva yra atsidūrusi užsienio, gynybos ir saugumo provincialume ir geopolitinėje tuštumoje. Ir, visų pirma, socialdemokratų dėka.