Diskusiją moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Diskusijos dalyviai: Liberalų sąjūdžio pirmininkė, LR Seimo vice-pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, europarlamentaras Petras Auštrevičius, VU Rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, VU TSPMI direktorė prof. Margarita Šešelgytė.
Diskusijoje nagrinėta politinio trumparegiškumo problema Lietuvoje – polinkis sprendimus orientuoti į vienos kadencijos laikotarpį, einamąsias krizes ar greitai matomą politinį rezultatą, nepakankamai dėmesio skiriant ilgalaikiams valstybės iššūkiams. Kaip sritys, kuriose ypač reikalingas nuoseklus strateginis požiūris, minėtos demografija, švietimas, sveikata, saugumas, užsienio politika ir valstybės konkurencingumas.
Pabrėžta, kad Lietuva geba greitai ir efektyviai reaguoti į aiškiai matomas krizes, tačiau gerokai sunkiau sekasi iš anksto identifikuoti ilgalaikes rizikas ir nuosekliai joms ruoštis. Strateginiai dokumentai egzistuoja, tačiau pasikeitus politinei valdžiai jų įgyvendinimas neretai praranda aktualumą. Todėl strategija turėtų būti suprantama ne kaip bandymas tiksliai numatyti ateitį, o kaip ilgalaikių prioritetų, galimų scenarijų ir veikimo krypčių nustatymas.
Viena svarbiausių diskusijos temų buvo strateginių sprendimų tęstinumas keičiantis valdžioms. Kalbėta apie poreikį susitarti dėl esminių valstybės prioritetų, kurių kryptis nebūtų iš naujo keičiama po kiekvienų rinkimų. Kartu akcentuota, kad strategijos turi būti paremtos ne vien politiniais susitarimais, bet ir konkrečiu finansavimu, atsakomybe, reguliariu pažangos vertinimu bei gebėjimu keisti priemones pasikeitus aplinkybėms.
Didelis dėmesys skirtas politikos, akademinės bendruomenės, verslo ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimui. Diskusijoje laikytasi nuostatos, kad ilgalaikės valstybės strategijos neturėtų būti vien politikų atsakomybė. Ekspertai galėtų padėti identifikuoti rizikas, vertinti alternatyvas ir teikti duomenimis bei mokslu pagrįstus sprendimus, o platesnis visuomenės ir suinteresuotų grupių dalyvavimas padėtų užtikrinti strategijų tęstinumą.
Kaip viena kliūčių strategiškumui įvardytas nepasitikėjimas tarp politikos, verslo, akademinės bendruomenės ir visuomenės. Pabrėžta, kad poliarizacija ir susipriešinimas apsunkina konstruktyvų dialogą, o socialiniai tinklai gali šias tendencijas dar labiau stiprinti. Kaip atsvara tam akcentuotos tiesioginės diskusijos, skirtingų grupių įsiklausymas ir pastangos sprendimus grįsti kompetencija bei įrodymais.
Diskusijoje paliestas ir migracijos bei demografijos klausimas. Jis vertintas kaip politiškai jautrus ir sunkiai tinkamas siauram tarppartiniam susitarimui, todėl siūlyta jį nagrinėti platesniame demografijos, darbo rinkos, ekonomikos ir nacionalinio saugumo kontekste, remiantis ilgalaikėmis prognozėmis bei analize.
Apibendrinant, diskusijoje išryškėjo poreikis pereiti nuo reagavimo į aktualijas prie nuoseklesnio strateginio valstybės valdymo. Tam reikėtų aiškesnių ilgalaikių prioritetų, jų tęstinumo keičiantis politinei valdžiai, reguliaraus rezultatų vertinimo, didesnio ekspertų ir visuomenės įtraukimo bei stipresnės bendradarbiavimo ir pasitikėjimo kultūros.