Diskusiją moderavo žurnalistas Vytautas Bruveris. Diskusijos dalyviai: Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas Rimvydas Valatka, Seimo narys liberalas Simonas Kairys, dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė, Mokslų akademijos prezidentas prof. Vytautas Nekrošius.
Diskusijoje nagrinėti liberaliosios demokratijos iššūkiai Lietuvoje ir platesniame Vakarų pasaulio kontekste. Daugiausia dėmesio skirta klausimams, kodėl dalis visuomenės nusivilia demokratinėmis institucijomis, tampa imlesnė populistinei, baime ir susipriešinimu grindžiamai politikai bei kodėl patrauklūs tampa paprasti sudėtingų problemų sprendimai.
Viena iš aptartų problemų – silpnėjantis asmeninės atsakomybės jausmas ir lūkestis, kad problemas išspręs valstybė ar stiprus politinis lyderis. Pabrėžta, kad liberaliajai demokratijai svarbus gebėjimas prisiimti atsakomybę, toleruoti skirtingas nuomones ir kalbėtis su kitaip mąstančiais žmonėmis.
Diskusijoje nemažai dėmesio skirta visuomenės poliarizacijai. Atkreiptas dėmesys, kad susipriešinimas didėja ne tik tarp politinio elito ir visuomenės, bet ir tarp skirtingų visuomenės grupių. Menkinantis ir priešinantis kalbėjimas politikoje, viešojoje erdvėje bei socialiniuose tinkluose persikelia į kasdienį žmonių bendravimą ir dar labiau apsunkina dialogą.
Kita svarbi tema – žmonių, kurie jaučiasi pamiršti, nematomi ar negirdimi, nepasitenkinimas politine sistema. Diskusijoje teigta, kad socialinė ir regioninė atskirtis gali sudaryti palankią terpę politinėms jėgoms, kurios remiasi baimės, tapatybės ar protesto politika. Todėl vien geresnės komunikacijos nepakanka – reikalingi praktiniai sprendimai, mažinantys atskirtį ir stiprinantys žmonių įsitraukimą.
Nuskambėjo ir gerokai kritiškesnis požiūris į dabartinę liberaliosios demokratijos padėtį. Problema jau nėra vien tai, kas puola liberaliąją demokratiją – svarbiau klausti, kas ją iš tikrųjų gina. Teigta, kad aktyviai demokratines vertybes ginanti visuomenės ir politinės klasės dalis yra palyginti nedidelė, o grėsmės gali kilti ne tik iš atvirai populistinių ar autoritarinių politinių jėgų, bet ir iš tradicinių partijų bei pačių demokratinių institucijų vidaus.
Pritariantys šiai nuomonei taip pat skeptiškai vertino galimybę „perkalbėti“ visą visuomenę. Vietoje siekio pasiekti visuotinį sutarimą siūlyta stiprinti demokratijai atsparią visuomenės mažumą, pilietines iniciatyvas ir politinę klasę, kurios kritiniais momentais galėtų tapti demokratinės santvarkos atramos taškais. Kartu pabrėžta politinių atstovų atsakomybė ginti konstitucinius ir demokratinius principus net tada, kai tokia pozicija nėra politiškai patogi ar populiari.
Aptariant dezinformaciją ir propagandą, išryškėjo dilema tarp demokratijos apsaugos ir žodžio laisvės. Buvo perspėta, kad pernelyg platus ar neaiškiai apibrėžtas dezinformacijos kriminalizavimas galėtų tapti priemone persekioti už nepatogias ar kitokias nuomones. Todėl baudžiamosios priemonės vertintos kaip kraštutinis ir atsargiai taikytinas instrumentas.
Taigi diskusijoje išryškėjo dvi iš dalies besiskiriančios demokratijos stiprinimo strategijos. Viena remiasi dialogu, demokratiniu švietimu, pliuralizmu, tolerancija ir pastangomis mažinti atotrūkį tarp politikos bei visuomenės. Kita akcentuoja, kad ne visą visuomenę įmanoma įtikinti, todėl būtina pirmiausia stiprinti demokratines vertybes ginančias visuomenės grupes, pilietines organizacijas ir atsakingą politinę klasę.
Apibendrinant, liberaliosios demokratijos silpnėjimas diskusijoje vertintas kaip kompleksinis reiškinys, kurį lemia ne vien išoriniai ar politiniai „puolėjai“, bet ir pačios demokratinės sistemos problemos: nepasitikėjimas institucijomis, visuomenės susvetimėjimas ir poliarizacija, socialinė atskirtis, politinės komunikacijos trūkumai bei politinės klasės atsakomybės klausimas. Kaip galimi atsakai išskirti demokratinis švietimas, dialogas, tolerancija skirtingoms nuomonėms, pilietinė atsakomybė, socialinės atskirties mažinimas ir demokratiją ginančių visuomenės bei institucinių „atsparos taškų“ stiprinimas.