Diskusiją moderavo žurnalistas Rimvydas Paleckis Diskusijos dalyviai: prof. Boguslavas Gruževskis, prezidento patarėja Evelina Gudzinskaitė, publicistas Aidas Puklevičius, verslininkė Eskedar Maštavičienė, Lietuvos verslo konfederacijos vadovas Andrius Romanovskis.
Diskusijoje migracija aptarta kaip neišvengiamas ir daugialypis procesas, susijęs ne tik su darbo jėgos trūkumu ir demografija, bet ir su nacionaliniu saugumu, visuomenės tapatybe, lietuvių kalbos bei kultūros išsaugojimu, integracija ir visuomenės emociniu saugumu. Išryškėjo dvi pagrindinės pozicijos: migracija gali būti naudinga Lietuvai ir padėti kompensuoti darbo jėgos trūkumą, tačiau jos mastas ir pobūdis turi būti valdomi, o atvykstančių žmonių integracijai turi būti keliami aiškūs reikalavimai.
Pagrindiniai pasiūlymai ir rekomendacijos:
Mažinti Lietuvos gyventojų emigraciją ir tikslingai pritraukti šaliai reikalingą darbo jėgą bei aukštos kvalifikacijos specialistus.
Vadovautis saiko ir nuosaikumo principu. Migracijos srautai turėtų būti reguliuojami atsižvelgiant į realią situaciją: jeigu tam tikroje vietoje kyla pernelyg didelė socialinė įtampa, migracijos tempą reikėtų mažinti, o kai ekonomikai trūksta žmonių – sudaryti sąlygas didesniam atvykimui.
Migracijos mastą derinti su Lietuvos ekonomikos poreikiais ir valstybės bei bendruomenių gebėjimu integruoti atvykstančius žmones. Atvirumas migracijai galimas tik tada, kai visuomenė jaučiasi saugi, o
valstybės institucijos pajėgia valdyti atvykstančių žmonių skaičių ir jų integraciją.
Nustatyti aiškias migrantų pareigas: dirbti arba studijuoti, laikytis Lietuvos įstatymų ir visuomenės normų, dalyvauti integracijos programose. Siekti, kad pareigomis grįstas požiūris į migraciją būtų formuojamas ir ES lygmeniu.
Integraciją suvokti kaip abipusį procesą. Informacija apie Lietuvos kultūrą ir elgesio normas turi būti teikiama užsieniečiams, tačiau ir Lietuvos visuomenei reikia daugiau informacijos apie atvykstančius žmones.
Lietuvių kalbos mokėjimą laikyti būtina, tačiau nepakankama integracijos sąlyga – taip pat reikalingas Lietuvos kultūros, papročių ir visuomenės gyvenimo pažinimas.
Integraciją organizuoti ne tik valstybės institucijų lygmeniu – į ją įtraukti darbdavius, savivaldybes, seniūnijas ir vietos bendruomenes.
Atskirti skirtingas migrantų grupes – aukštos kvalifikacijos specialistus, laikinus darbo migrantus ir žmones, siekiančius ilgalaikės integracijos – bei kiekvienai grupei taikyti skirtingas taisykles.
Migracijos poreikį grįsti konkrečiais skaičiavimais: darbo rinkos, demografijos, pensijų sistemos ir ekonomikos poreikiais.
Pasinaudoti kitų valstybių patirtimi ir analizuoti, kurie migracijos bei integracijos modeliai pasiteisino, o kurie sukėlė problemų.
Aiškiai atskirti integraciją nuo asimiliacijos ir sukurti realiai veikiančias integracijos programas.
Stiprinti Lietuvos visuomenės kultūrinį pasitikėjimą ir kartu nuosekliai kovoti su rasizmu, ksenofobija bei migrantų pavertimu „atpirkimo ožiais“.
Neapriboti migracijos klausimo tik imigracija – svarbios ir emigracija, reemigracija bei vidinė migracija, kuri keičia regionus, miestus ir periferiją.
Bendra kryptis:
Lietuvai siūloma ne rinktis tarp visiško atvirumo ir uždarumo, o formuoti kontroliuojamą migracijos politiką su aiškiais atrankos kriterijais, migrantų pareigomis ir kryptinga integracijos sistema.