Neseniai liberalų ir konservatorių pirmininkai atviru laišku kreipėsi į Respublikos Prezidentą, ragindami galų gale ištaisyti klaidą, kad žemaitaitininkų neliktų valdančiojoje koalicijoje.
Šiuo atveju įdomus ne pats laiško turinys, o adresato reakcija.
Į žiniasklaidos klausimą, ar bus atoliepis, Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas atsakė: „Sakote, liberalai atsiuntė laišką. Aš galiu sakyti, kad už korupciją teistos partijos vadovai atsiuntė laišką. Jūs sakote, kad konservatoriai atsiuntė laišką. Aš galiu sakyti, kad partija, kadaise politinių oponentų pripažinta teroristine organizacija, atsiuntė.“
Vadinamojoje politinėje komunikacijoje tai – neblogai žinomas metodas, kuomet politiniai subjektai įrėminami ne pagal dabartinius jų veiksmus, argumentus, o pagal klijuojamą neigiamą „kolektyvinę tapatybę“. Bandoma manipuliuoti neva kolektyvinės atsakomybės principu, taikant jį niekaip nesusijusiems žmonėms. Tokiu būdu stengiamasi juos morališkai pažeminti ir suniekinti.
Ir priešingai. Kai „Nemuno aušros“ lyderis sugebėjo žeminti demokratiją Lietuvoje, tyčiotis iš Seimo institucijos ir Prezidento, jis yra žmogus, kuris „bent jau bando paaiškinti, ką buvo prikalbėjęs“.
Nėra pagrindo abejoti, jog tai, ką sako patarėjas F. Jansonas, galvoja ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Ir tai, regis, yra vis labiau ryškėjantis Prezidento bendravimo stilius.
Prieš kelias savaites garsiai nuskambėjo Prezidento Gitano Nausėdos nuomonė, perduota patarėjo Frederiko Jansono lūpomis, apie signatarą Eugenijų Gentvilą. Esą jis – „sena politinė šiukšlė“.
Visuomenė daugmaž vieningai kritiškai sureagavo. Prabilta apie „kiemo lygio įžeidimus“, patyčių „kultūrą“, prisiminta Valdo Adamkaus, į kurį lygiuojasi G. Nausėda, politinė kultūra.
Tuo tarpu Prezidentas stebėjosi, kodėl niekas nereagavo, kai įžeidinėjo jį. Kadangi niekas nereagavo, tai to griebtis teko jam pačiam. Ir tai buvo tinkama politikos moralinė refleksija.
Kai demokratijoje kritika suprantama kaip įžeidimas, kyla klausimų, ar tai yra asmeninė problema, susijusi politiko charakterio savybėmis, ar tai – politinė, plaukianti iš demokratijos nesuvokimo? O šiuo atveju ir Prezidento kaip tarpininko, visiems lygaus, moralinio arbitro vaidmens nesupratimo?
Kad ir kaip ten būtų, naujas Prezidento bendravimo stilius vis labiau atspindi degraduojančios politinės kultūros bei moralės nuosmukį ir jį gilina.
Tai veikia politinių institucijų patikimumą, visuomenės pasitikėjimą politika apskritai, žlugdo dialogą kaip vieną svarbiausių liberaliosios demokratijos atramų.
Kalbėdamas apie demokratiją, G. Nausėda mėgsta patosą. „Demokratija nėra duotybė, ją reikia saugoti kasdien“, – sako Prezidentas. Būtų gerai, kad tai įsidėmėtų, pirmiausia, pats Prezidentas.
Ar vis dėlto G. Nausėdai labiau patiktų, kad jis būtų prisimenamas tik kaip Prezidentas, kuris skrido už valstybės pinigus aplankyti dukros Pietų Korėjoje, prabangiai lankėsi teatre Londone ar dirbo tuose rūmuose S. Daukanto aikštėje, kuriuose apkaltos sulaukė Rolandas Paksas?