Gintauto Palucko Vyriausybės programoje buvo parašyta: „Sieksime vieningo Europos ir transatlantinių partnerių požiūrio į Kiniją. Kinija tampa vis didesniu iššūkiu mūsų užsienio ir saugumo politikai. Grėsme laikytina Kinijos strateginė partnerystė su Rusija, jos įtakos didėjimas Baltarusijoje. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvai svarbi vieninga Europos Sąjungos (ES) ir NATO šalių narių pozicija Kinijos atžvilgiu.“
Čia nebuvo siūloma atsisakyti Lietuvos pozicijos dėl Taivano, nors daug kas po G. Palucko ciniškų pasisakymų Lietuvos užsienio politikos atžvilgiu apskritai, bet palankių Kinijai, tokį posūkį prognozavo. Pagal šią XIX Vyriausybės programą Lietuva matė Kiniją kaip grėsmę, o siekis turėti vieningą ES požiūrį galėjo reikšti, kad Lietuva intensyviai dirbs, jog visa ES matytų Kiniją kaip grėsmę ir pritartų Lietuvos pozicijai dėl Taivano. Tai labai ambicingi uždaviniai – kitaip šios programos dalies perskaityti nebūtų galima.
Žinoma, tai buvo tik žodžiai, kurių ypač daug Kęstučio Budrio diplomatijoje. Nieko panašaus neįvyko.
Dar daugiau. Dabar jau šios – XX – Vyriausybės programoje politika Kinijos atžvilgiu koreguojama: „Sieksime normalizuoti diplomatinius santykius su Kinija iki tokio diplomatinio lygio, koks jis yra kitose ES valstybėse narėse.“ Čia jau atsisakoma visų ambicijų dėl bendros ES pozicijos vertinti Kiniją kaip grėsmę ir faktiškai šiuo programos punktu kreipiamasi į Kiniją: prašome, norime, kad vėl atidarytumėte ambasadą Lietuvoje.
Kinija, be abejo, perskaitė šią nuolaidą ir dabar didins derybų kainą. Paprastai diplomatijoje tokiu būdu savo tikslų viešai neskelbiama, nes tai tik apsunkina derybas – kita pusė įgyja argumentų menkinti Lietuvą. To nebuvo G. Palucko Vyriausybės programoje.
K. Budrys iš pradžių sutrikęs aiškino, kad taisys šią programą („pasimetė kai kurios formuluotės“), o susidūręs su realybe, jog jam niekas nesuteikia teisės programą taisyti, pareiškė: „Konkrečiais veiksmais darysime tai, ką turime daryti Kinijos atžvilgiu“.
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad užsienio reikalų ministras nedalyvavo rengiant programą, nebuvo įtrauktas į programos rengimą ir tokiu būdu jam šioje Vyriausybėje parodyta vieta. O gal ministrui buvo neįdomu, kas rašoma programoje? Tuomet akivaizdu, kad jis neplanuoja jokio proveržio. Kokie tie „konkretūs veiksmai“, kurių nėra programoje, bet kuriuos žada daryti ministras, niekas nežino. Galima beveik užtikrintai teigti, kad ir jis pats to nežino – išskyrus, žinoma, išaukštintos retorikos diplomatiją.
Bet Kinija dabar žino ir per savo lojalistus koalicijoje, jei norės, galės visada spausti ministrą, kodėl jis nevykdo Vyriausybės programos.
Užsienio reikalų ministras, kuriam kažkas parašo jo veiklos programą – ir ypač tokios koalicijos rašytojai, – galėtų rimčiau pagalvoti, kur yra atsidūręs.